Kita medalio pusė

Marhaba,

Šįkart nutariau aprašyti kitą Jordanijos medalio pusę - kartais juokingą, kartais liūdną, o kartais "varančią Dievą į medį". Kaip Kristina (stažuotoja iš Estijos) labai taikliai parašė savo bloge - stažuotė - kaip meilė. Iš pradžių viskas atrodo idealu, džiaugsmas liejasi per kraštus, bet praėjus keletui mėnesių visos tos mažos erzinančios detalės ima varyti iš proto.

Mokykloje Mr. Makhloofas su savo kasdieniniais darbų organizavimais mane tuoj pribaigs. Klausiate kodėl? Pateiksiu keletą smagiai liūdnų pavyzdžių, kaip vyksta IT darbai Jubilee. Jeigu kai kurios detalės jums pasirodys pernelyg techniškos, labai neteiskite :) Naujo semestro pradžioje teko perinstaliuoti visus kompiuterius (apie 60). Visų pirma, per metų metus mokykloje niekas nesugebėjo padaryti image'o ir kompiuterius klonuoti jo pagalba, tad turime su Makhloofu viską diegti kiekvienam atskirai, o tai užima be proto daug laiko. Bandžiau gauti Norton Ghost'ą, kad galėtume išganingąjį image'a pasidaryti, bet dėl įvairių priežasčių (pvz. turi jie CD, tik kadangi be dėžutės mėtosi, tai subraižytas kaip ledas po Vanago ir Drobiazko šokio) jo paleisti nepavyko. Tad sėdim, instaliuojam, CD beveik visi be užrašų, nuolat pasimeta, nuolat kažkas ateina, pasiima, atgal neatneša, nuolat kažkas (Makhloofas!) palieka CD-ROM'e. Na šiaip ne taip baigėm diegti. Po kelių dienų - jau siunčia mane į biblioteką perinstaliuoti iš naujo - pamiršo sysadminas įrašyti (būtent jis tai daro nuotoliniu būdu) antivirusinę programą, atbėgo arabiukas, įkišo savo virusuotą USB flash'iuka į kompą ir amen. O tuo metu jo draugai užkrėtė likusius 5 kompiuterius. Na ką, bėgu aš su trūkčiojančia akyte, drebančiom rankom grūdu kompaktus, perinstaliuoju, bėgu atgal, liepiu staigiai rašyt antivirusinę, jis man - "Jo jo, tuoj įrašysiu, inshallah" (inshallah - jeigu Dievas panorės). "KOKS DAR TAVO DIEVAS, SĖSK TIK RAŠYK!!!" Prie ko čia tas Alachas? Jis gi tikrai ne sysadminu dirba! Štai taip ir aš prisijungiau prie vis gausėjančio internų būrio, pavadinimu "Don't give me that innshallah!!!" Na jau galvojau bus viskas baigta, ramu. Įsivaizduokit, kokius karo šokius trypiau ir kaip mojavau Makhloofui pirštu panosėj, kai po 3 dienų mane ten vėl nusiuntė perinstaliuoti tų pačių kompiuterių, dėl tos pačios priežasties...

Mokykloje viskas tiesiog tragiškai neorganizuota. Žmonės - vis tokie pat geri, šaunūs, malonūs ir paslaugūs, bet visa ta betvarkė tiesiog varo iš proto. O Makhloofas - viso šito maskarado žvaigždė. Vyrukas tiesiog nesuvokia, ką daro kartais. Bėga, pradeda kažką dirbti, kviečiasi mane padėti, pats pabėga, kažkur kažką vėl pradeda daryti, pradeda su kažkuo kalbėtis, užmiršta vėl ką pradėjo, nebaigia, paskui neša man kokį CD, pasirodo, kad tuščią nešė... Ir daro tokias vaikiškas klaidas, kokias daryti galėtų daryti gal moksleivis, bet tik ne IT specialistas su diplomu. Žodžiu palaida bala. O dirbti su juo reikia. Ir jis galvoja, kad yra labai geras mano draugas, kad man čia labai smagu su juo darbuotis, todėl dėl kiekvieno, atsiprašant, šūdnieko man iškart skambina ir prašo "pagalbos". Pavyzdžiui kartą ėjom į kitą pastatą kartu, "kažko jam padėti". O gi, pasirodo, vyrutis nesportuoja matyt - nesugebėjo vienoj rankoj panešti projektoriaus, o kitoj - laptopo, reikėjo man padėt... Ir kas blogiausia, kad jam ir visam mokyklos kolektyvui visa ši betvarkė tiesiog baisiai patinka, tai tiesiog arabų kraujyje! Juos reiktų metams į Europą išsiųsti padirbėti, kad ir į kokią Vokietiją, suprastų, kaip reikia dirbti. Nes Makhloofo toks darbo efektyvumas, jog jeigu man suteiktų tinkamas sąlygas ir duotų atitinkamą priėjimą prie visų resursų ir netrukdytų dirbti, aš visą jo savaitės darbą nudirbčiau per dieną. Todėl Vokietija ir yra viena pirmaujančių šalių pasaulyje, o Jordanija rikiuojasi sąrašo viduryje.

Visgi, teisybės dėlei turiu pasakyti, kad keliaujant, ar tiesiog leidžiant laiką mieste, toks arabų gyvenimo būdas visai neerzina. Netgi savotiškai žavi. Ir jeigu moki tuo pasinaudoti - neretai labai pasitarnauja.

Taisyklių nepaisymas bujoja visur. Pavyzdžiui, sutarėm vieną ketvirtadienio vakarą (savaitgalio pradžia) praleisti klube. Ateinam, įėjimas - 45lt. Daugoka. Stovim, trypčiojam. Prieina apsauginis: "Verarjūfrom". "Lifjūeinyja, Meksyko..." "Aaaa.. OK. Welcome! Come in." Ir praleido nemokamai! O arabai moka visi, hehehehe :) Jau skruodžiam patenkinti. "Stop! Come back! Dress code??" "Aaaa, dresscode...? We are from Lifjūeinyja end Meksyko..." "OK, ok go..." Gera būti baltam. Išsiviepę nuo ausies iki ausies, kad taip smagiai "išdūrėm" visus sugužėjom į salę. Beje, kitai internų kompanijai, po mūsų ėjusai, taip nepavyko. Žodžiu taisyklių, net ir nerašytų nėra. Džiaugėmės tąkart labai, kad nemokėjom, nes klube sklandė tiek cigarečių dūmų kamuolių, kad nereikėjo nė tų dirbtinių. Gerklę graužė neišpasakytai, tad teko suplot 15lt už alaus bokalą, kuris labai pagelbėjo nelaimėje. Vėliau teko dar patirti įdomų "nutikimą". Prieinu prie kriauklės tualete, atsuku vandenį, jau siekiu skysto muilo, tik staiga šalia stovėjęs arabas šoko prie manęs, griebė jį man iš panosės ir pats man ant rankų užspaudė. Žiūriu aš į jį nemirksėdamas, plaunu rankas, o tas išsisiepęs rodo dantis, atseit patenkintas, kad gerai savo darbą atliko. Rankas plaunu visą amžinybę... Tik išjungiau vandenį, jis jau iš kažkur traukia keletą popierinių servetėlių ir deda man į rankas. Ir toliau savo geltonus dantis rodo. :D Beje, kitą kartą užsukus į tą patį klubą, "tuliko vyrukas" jau ir duris atidare (laimei,bent jau ne tas į kabiną...).

Dar vienas geras "Welcome to Jordan". Kažkurį vakarą užsukome į McDonald's drive-through prisikimšti "junk food'o". Spėkite, kiek žmonių reikia aptarnauti greito maisto restorano drive-through? Lietuvoje ir užsienyje rodos kokie 2. Vienas priiminėja užsakymus, kitas padavinėja maistą. Jordanijoje gi reikia 9!!! 1 krapšto nosį ir "reguliuoja" eismą įvažiuojant, 2 priiminėja užsakymus langelyje #1, dar 2 susimoki langelyje #2, dar 2 langelyje #3 rodos turėtų paduoti maistą, bet tik liepia pavažiuot toliau ir sustot, po to dar 1 atneša į mašiną maistą, o paskutinysis, 9-as, reguliuoja eismą išvažiuojant. Žodžiu, tikras O. Koršuvono spektaklis...

Prieš kurį laiką prasitęsinėjau vizą. Ir tiek smagumo apturėjau valdiškuose labirintuose, kad užteks dar ilgam... Pildant paraišką pratęsimui teko apvažiuoti tris skirtingas institucijas skirtinguose miesto galuose vien dėl to, kad niekas nežinojo ką ir kur pildyti, kam pateikti. Galų gale forma pasiekė reikiamą vyruką ir po 2 savaičių jau važiavau užsidėti antspaudo. Įdomiausia dalis buvo stebėti, kaip dirba karaliaus biurokratijos mašinos skruzdėlytės. Mano pasas keliauja iš rankų į rankas, visi būtinai pavarto, pačiupina, gerai, kad dar nepakramto. Sako: "Bauda 1 dinaras, vėluoji prasitęst." "Gerai sakau, tik dėkit štampą." "Sėsk, sėdėk, padarysim." Na, pasėdėjau, šaukia prie langelio, bauda jau 4 dinarai (matyt susivokė, kad užsienietis, galima biškuti daugiau nulupt). Moku, nesideru, visgi ne turgus. Pasas keliauja toliau. Laukiu, žiūriu kaip prie kito langelio moteriškė pinigus skaičiuoja: be jokių aparatų rankomis tūkstančius žarsto, gumą užtraukia ant krūvelės, tiesiai ant pirmo banknoto tušinuku užrašo sumą, meta į dėžutę ir toliau! Koks vokietis ar skandinavas už galvos susiimtų pamatęs... Kviečia mane prie kito langelio ir nueidamas dar pastebiu, kaip vieno vyruko pilietybės kortelę be skrupulų "krokodilu" kiaurai prisega prie kažkokio lapo... Pase įkala naują vizą - paprastą mėlyną rėmelį, kuriame tiesiog rankomis surašo informaciją. Perklausiu tris kartus, ar čia jau tikrai pratęsta ir ar tikrai 3 mėnesiams. Linkčioja išsišiepę: "Tikrai, tikrai...". Tą patį sako ir mano vertėjas Zed iš AIESEC'o, tad ant širdies jau ramu - darbas padarytas. Zed sako, kad man labai pasisekė, nes vietiniams visos procedūros biurokratijos mėsmalėje užtrunka kartais savaites. Kartais gera būti baltam.

Dar vienas įdomus pastebėjimas apie transportą ir policiją. Pastaroji užsieniečius labai myli, bet vietinius niekad nepraleidžia progos nuskalpuot - visad ras prie ko prikibt. Buvo atvejis, kai nubaudė vyruką, kuris buvo pasikabinęs kažkokią virvelė virš lango. Gi pasirodo negalima virvelių kabinti, trukdo jos vairuot! Ir šiaip visokių draudimų Jordanijoj yra: negalima mašinoje įsirengti jokios garso įrangos (leidžiama naudotis tik paprasta magnetola be jokių "tuningų"), draudžiama važinėtis motociklais. Bet pavyzdžiui saugos diržą privalo užsisegti tik vairuotojas - keleiviams nebūtina :)

Tad tiek šiam kartui, laikas lekia neišpasakytai - paskutinė darbo diena - jau po 3 savaičių!

Iki kito įrašo!