Jordanija: Iš šiaurės į pietus

Salam aleykum!

Šis įrašas pradėtas rašyti kiek anksčiau, bet užbaigiau tik visai neseniai. Šįkart - kelionė per Jordaniją su lietuviška kompanija.

Sausis... Šilta... Saulė šviečia... Bet vos tik pasirodė lietuviškas desantas - tėvai su pora draugų - kitą dieną ėmė lyti. Ir lijo su pertraukėlėmis beveik visą laiką :) Matyt, kaip ir aš tik atvykęs atvežiau lietų, taip ir jie atsitempė debesis.

Tautiečius pasitikau prie Izraelio/Jordanijos sienos, prieš tai smagiai pralėkęs per nedidelius kalnus. Pirma stotelė - Jerrash, geriausiai išsilaikęs senovės romėnų miestas už Italijos ribų. Kai kur griuvėsius net sunku pavadinti griuvėsiais - pavyzdžiui amfiteatras išsilaikęs puikiai, o žvelgiant į hipodromą, kur vykdavo dviviečių vežimų-karietų lenktynės ir kovos, rodos matai grynakraujus arabų eržilus, blizgančius šarvus, girdi kovos šūksnius ir ginklų žvangesį. Prie mūsų greit atsiranda vietinis turistų medžiotojas-atviručių pardavėjas - jau tokios geros jo atvirutės, pirkit pirkit. Bet Artūras žinojo magišką frazę "Mafi flūs" - "Neturiu pinigų". Vyručiui baisiai linksma pasirodė ir greit atstojo :) Pridarę krūvas nuotraukų įvairiose aikštėse, šventyklose, kolonadose, amfiteatruose, perėję grindiniu, senesniu už patį Jėzų ir pakutenę ilgą šimtakojį patraukėme link sostinės.

Jerrash kolonos

Geriausiai išsilaikęs romėnų miestas už Italijos ribų

Šeimyninis pasivaikščiojimas tūkstanmečius menančia gatve

Ir visai nesugriuvęs tas griuvesis

Amman'e, naujiesiems keliautojams greit įsikūrus paprastame viešbutuke, tąvakar daug nenuveikėme: išvažiavome pasižvalgyti į naktinį miestą, užkąsti arabiško maisto ir įpūsti šišos (kaljano) dūmo žymiausioje Jaffros kavinėje.

Jordanijoje buna specialių DVD specialioms operacinėms sistemoms

Kitą dieną, slidinėdami ant šlapių laiptų, greit apėjome romėniškąjį Amman'o amfiteatrą ir patraukėme link Madabos, Jordanijos mozaikų sostinės. Miestelis itin didelio įspūdžio nepaliko, neskaitant seniausio pasaulyje žemėlapio (mozaikos, išdėliotos ant vietinės šventovės grindų) bei mano ypač nesėkmingo nusileidimo ant nugaros ant vieno kabakėlio laiptų (iškart iškvietė turistų policiją, buvo gatavi vežti į ligoninę, bet apsiėjau).

Seniausias pasaulio žemėlapis - mozaika

Kita stotelė - Nebo kalnas, nuo kurio Mozė žvelgė į izraelitams pažadėtą žemę ir ant kurio paskui buvo palaidotas paties Dievo. Vairuoju vingiuotais kalnų takeliais, prieky policija velkasi, nėr kaip aplenkt, dar į kalėjimą įkiš paskui. Drąsinausi, drąsinausi - aplenkiau. Jau dabar jie paskui mane velkasi - gi neskubam, per visus langus "pleškina" fotoaparatai, sukasi kamerų juostelės, nes uolos iš tikrųjų įspūdingos - dar neteko vienoj vietoj matyti tiek įvairiausių atspalvių: ruda, geltona, žalsva, raudona, violetinė, melsva - nepagailėjo čia Dievas dažų.

Spalvų margumynas

Tik staiga kad sukauks sirenos - jau stabdo. Na sustojam tokiam kelely, kad sunkiai dvi mašinos prasilenkia. Laukiam, niekas neprieina. Na tai aš einu aiškintis, kuo čia nusidėjau. Pasirodo vyručiai sustabdė mus, nes norėjo parodyt "kaip gražu aplinkui". Ir dar "liepė" fotografuot aplink. Na stovim, fotografuojam, jie patenkinti, kad gerą darbą padarė, mes patenkinti, kad nenusidėjom niekuo. Negana dar to, tėtis juos gražiai, fotogeniškai sustatė ir visi kartu nusipaveikslavom. Va tokia vat policija pas juos.

Draugiškieji policininkai

Ant kalno atsivera šaunios panoramos, matosi net Palestina. Deja, dalį reginio sugadino ūkai ir vis dar krapnojantis lietutis, tad ilgai neužsibuvome ir per serpantinus nuvinguriavom iki Negyvosios jūros. Krantai - apaugę kietais druskos kristalais, atsilaužti praktiškai neįmanoma. Tad rinkom, čiupinėjom, laižėm visokius druskos burbuliukus, šiaip paskirus gabalėlius, mirkdėm pirštus į druskingiausią jūrą pasaulyje (ir beje žemiausią tašką mūsų planetos paviršiuje - apie 400m žemiau jūros lygio).

Druska "apaugę" Negyvosios jūros krantai

Kazlauskai pajūryje

Skaniausi pajūrio burbuliukai

Viskas viskas dekoruota druska

Teko šiek tiek nusivilti, nes visi paplūdimiai tą dieną buvo uždaryti dėl baisios liūties, praūžusios praeitą naktį. Atseit prinešė visokio brudo iš kalnų. Matyti tai matosi, kad jūra rausvai nuspalvinta, bet tiek kelio atvažiavus, paplaukiot norisi. Visgi niekas mūsų niekur neįleido, tad sustojom vienam vietinių "taške". Šiukšlės mėtosi, arabai turškiasi, tad ilgai nelaukę ir mes pliumptelėjom į keistą "nesvarumo" būseną. Nuskęsti tikrai neįmanoma, užtat prisipilti graužiančio vandens į akis ir trumpam apakti - lengviau nebūna, tad dar niekad neteko taip atsargiai maudytis :)

Negyvosios jūros džiaugsmai - vaikystės svajonė išpildyta

Vanduo išlipus - visai "nevandeniškas", greičiau kaip aliejum būtum išsitepęs :) Tai greit įšokom į netoliese esančią karštą gėlo vandens versmę (tokią karšta, kad net vietom nudegino!) ir toliau į kelią link Petros. Pakeliui dar sustojom prie Karak tvirtovės, bet ši jau buvo uždaryta, tad pasitenkinom išorinių sienų vaizdu, prisiragavom rytietiškų saldumynų ir jau vėlų vakarą pasiekėm viešbutuką prie Petros. O čia laukė siurprizas - kadangi "nesusiskambinom, ir nepatvirtinom, kad atvažiuojam" (nors rezervacija internetu jau buvo padaryta) mūsų kambarius išnuomavo kitiems :D Manęs, čia jau kurį laiką pagyvenusio ir tokių "juokų" mačiusio, tai nelabai nustebino, bet bendrakeleivius truputį šokiravo. Na bet viskas baigėsi laimingai - geraširdis arabas greit mum parūpino kitą hotelį, gavom netgi dar erdvesnius kambarius ir gerą deal'ą kelionei į Wadi Rum. Kritom po įspūdžių kupinos dienos į patalus - ryt laukė ilga, bet dar įspūdingesnė diena Petroje.

Petrą žodžiais sunku aprašyti - ją reikia pamatyti. Petra - tai ištisas nabatėjų miestas, tiesiogine to žodžio prasme išskaptuotas uolose prieš 3200 metų ir neįtikėtinai gerai išsilaikęs iki mūsų dienų, įėjęs į kinematografijos istoriją kartu su Indianu Džonsu, mėtančiu lasą ir ieškančiu paslėptų turtų bei prieš metus tapęs Transformerių kovų liudininku. Vaikščiojant po Raudonąjį miestą (dėl specifinės vietinių uolų spalvos) ir dairantis po įvairius užkaborius, uolose įrengtus būstus, šventyklas, žiopsant į didingąją iždinę ar ropščiantis į aukštai kalnuose įrengą vienuolyną nejučia nusikeli į tuos senus laikus, kai gatvėse virė rytietiškas gyvenimas, kai žmones valdė turtais aptekę karaliai, siųsdavę vienus gyventojus prieš Romos imperijos karo mašiną, kitus - į būsimų pasaulio stebuklų statybvietes. Žūdavo ir vieni, ir kiti, laikai keitėsi, romėnai pavergė nabatėjus, gimė ir buvo nukryžiuotas Jėzus, praėjo Kryžiaus karai, iširo Romos imperija, prasidėjo ir baigėsi viduramžiai, o architektūriniai stebuklai kaip stovėjo prieš tūkstančius metų, taip ir stovi. Įdomu, kiek mūsų, modernių, protingų, civilizuotų ir technologijomis apsiginklavusių žmonių, pastatai išsilaikytų? Abejoju, ar po tūkstančio metų dar stovės visi dangoraižių miškai.

Po 8 ilgų valandų tyrinėjimo, fotografavimo, žiopsojimo ir kopinėjimo patraukėme link išėjimo. Ir pačiu laiku - pradėjo rimtai lyti ir per keliolika minučių jau galėjom grožėtis kriokliais ir upėmis. Gražu tai gražu, bet personalas visus greit varė lauk, o naujų turistų, net ir su bilietais nebeįleido - pavojinga.

Įėjimas į Nabatėjų miestą - pro siaurą tarpeklį

Su lietuvaičiais prie Petros perlo - iždinės

Rodos žmonių būtų uolos išmargintos

Nabatėjų miestas

Vienas iš daugybės gyvenamųjų namų

Vienuolynas aukštai kalnuose - didžiausias Petros statinys

Raudonojo džemperio kelionės tęsiasi

Miesto panorama

Kitą rytą pajudėjome link kito, gamtos, stebuklo - Wadi Rum dykumos. Po poros valandų vairavimo jau lekiam fantastišku raudonu kraštovaizdžiu. Senutėlis Toyota džipas parpia, linksmai šokčioja per smėlynus, o mes vos spėjam fiksuot vaizdus: kupranugarė su savo mažuoju kupranugariuku, ožkytės, didžiulis medis dykumos vidury, kur net žolės kuokštą sunkiai gali rasti, tarpekliai, uolų "tiltas", kopos, senoviniai raižiniai - viskas susipina į nepakartojamą mozaiką, pagardintą raudonu smėliu ir skaisčia saule. Kaip vienas draugas išsireiškė - vaizdas kaip iš Marso. Turbūt todėl George Lucas'as šioje dykumoje ir filmavo vieną Žvaigždžių karų dalį. Apžiūrėję bemaž 11 įvairių objektų atvykome į beduinų stovyklavietę. Šiltas maistas, gardi arbata su miramia, beduinų muzika, laužas palapinėje(!) ir bendra dvasia, siejanti visus keliautojus čia ir dabar. Ilgai nevakaravome, norėjome ryte pasitikti saulėtekį. Ir atsikelti apie 5-6 ryte buvo verta. Tik dykumoj, tyrlaukiuose, gamtoj, o ne betoninių kaladėlių ir kiaurą parą burzgiančių mašinų prikimštuose miestuose galima patirti tą saulėtekio džiaugsmą, saulei besiskverbiant pro uolų viršunes, suvokti, kodėl visi: senovėje egiptiečiai, klajojantys beduinai, tie patys nabatėjai, romėnai, graikai, pagonys, musulmonai ir krikščionys taip garbino saulę, statė jai šventyklas, meldėsi ir aukojo aukas. Netgi šiek tiek gaila, kad dabar saulė daugumai iš mūsų - tik degantis dujų kamuolys, tad ką gi ten garbinti? Tikekimės pavyks grįžti į raudonąjį pasaulį dar sykį!

Ach, tie širdy glostantys peizažai

Medis. Didelis. Taškas.

Kupranugarienė su kupranugariuku

Saulė, uolos, smėlis, Žvaigždžių karai

Saulę palydint

Raudonasis džemperis raudonojoje dykumoje

Tradiciniai beduinų saulės palydėjimo šokiai. Tik nepagalvokit, kad aš rimtai

O čia jau tradicinė beduinų muzika. Šįkart rimtai

Saulėtekis dykumoje - būtina pamatyti

Po Wadi Rum nurūkome į Aqaba - visada šiltą, atsipūtusį miestą prie Raudonosios jūros. Ilgai nelaukę nėrėme į gelmes - džiaugėsi siela žuvyčių spiečiais, visų įmanomų spalvų koralais, jūrų ežiais, o sykį netgi pasisekė pavaikyti ir didelį jūrų vėžlį (va tooookio vat didumo)! Prisipliuškenę pavakarieniavome su linksmuoju mano japonu Toshi ir kitą dieną apie pietus jau buvome prie Izraelio/Jordanijos sienos. Atsisveikinome - mano kompanionai patraukė į Jeruzalę, o aš atgal į savo "gimtąjį" Amman'ą. Nors kelionė gavosi gana įtempta - važiavome, ėjome, kopėme, žiūrėjome non-stop, bet užtat pavyko apžiūrėti praktiškai visą Jordaniją! Laukiu nesulaukiu stažuotės pabaigos - tiek daug dar liko visko pamatyt!