Šventės Amman'e

Kefhalak!

Kaip laikotės, lietuvaičiai, sniegu užpiltam Senajam žemyne? O pas mane saulė šviečia, žaliuot viskas pradeda. Net neįsivaizdavau, kad taip gali trūkti žalumos! Beveik 1,5 mėnesio gyvenau išdžiūvusioj, sausoj Jordanijos sostinėj, kur viskas - tiek gamta, tiek pastatai, net žmonės - buvo smėlio spalvos. Užtat kiek laimės dabar suteikia žalias žolės kuokštas mokyklos kieme!

Klusniai vykdydamas jūsų reikalavimus parašyti naują įrašą, nusprendžiau pasiaukoti dar sykį ir pakeverzoti šiek tiek apie Kalėdas su jūrų pėstininkais, Naujuosius metus tarp koralinių rifų bei apie dar kelis bereikšmius ir nuobodžius potyrius, suteikusius man krislelį laimės.

Prieš Kalėdas teko dar sykį (vos antrą) pažintiniais tikslais pasitrinti Amman'e. Visų pirma užsukome į vietinį blusų (mažmožių ir senienų, ne tų marą nešiojančių parazitų) turgų. Gyrė visi tą turgų prieš važiuojant, gyrė, "You can buy everything there!", "Very good, I like it". Na nuvažiavom ir pamatėm, kaip mano močiutė pasakytų, "Škuduryną" (su "Š" raide, ne "S"!). Na ką darysi, einam, žiūrim mes tuos "škudurus", žiūriu džinsų "šmotas" guli (čia Evaldas ir Artūras turėtų prisimint "šmoto" istoriją iš Paryžiaus), galvoju visai neblogai būtų išleist kelis dinarus. Paklausiu kainos - apie 12lt! Geros kelnės iš pažiūros, tik pasimatuot nėra kur. Prisidėjau, tinka daugmaž. Sakau - imu. Pardavėjas tik akis pavartė, pridėjo kelnes, sako "Ne, netinka, neparduosiu". Taip ir atkaro žandikaulis - kad turgaus pardavėjas sąžinės tiek turėtų?? Dievaž, iš kur?? Taip ir nušlepsėjau tolyn lyg "škuduru" per veidą trenktas.. Šlepsėjau šlepsėjau, nusibodo visi tie "Made in China" ir staiga radau vienišą pardavėją, siūlantį mažyčius Koranus su šauniais mediniais laikikliais. "How much? "2 dinars". Gerai, sakau, imu. "Are you muslim?" "Em.. No?". Tik pasipūtė vyrukas - "No muslim - no Koran!!!". Kas čia per turgus, kad nusipirkt nieko negalima...

Turgaus skanumynai

Taip nieko doro turguj ir nenusipirkęs patraukiau kartu su Lakmali, Halley ir Claudia link Amman'o citadelės griuvėsių aukščiausioje miesto kalvoje. Įsiprašėme į teritoriją, nors ir darbo valandos buvo iš esmės pasibaigusios - "Everything is flexible in Jordan". Šios frazės galią jau teko (ir dar ne kartą teks) patirti! Patamsy tarp griuvėsių purvini vaikai spardo kamuolį, mojuoja, sveikinasi, mes mojuojam atgal, kamuolio nespardom. Greitai apibėgam aptrupėjusias senienas, kurioms šiek tiek gyvybės įpučia prožektorių šviesos, pasigrožim įspūdingu vaizdu į žiburėlių jūrą, besitęsiančią iki pat horizonto - Amman'e gyvena 2,5 mln žmonių, o visi jų namai mažiukai, 2-3 aukštų, tad ir miestas plečiasi iki begalybės. Grįžtant tamsiomis, ir, anot merginų, kraupokomis gatvėmis teko pirmą kartą patirti arabų nesvetingumą - priskreto būrys mažų nenaudėlių, stumdėsi, čiupinėjo, mėtė kamuoliu, šūkavo, tampė, bet atrodo, kad jiems tai buvo baisi pramoga, ne iš blogos valios. Nežinau, gal baltų žmonių nematę. Visgi norom nenorom prisiminiau Facebook'o testą, skambantį maždaug taip: "Su kiek 9-mečių galėtum vienu metu muštis?". Gal ne toks jau ir kvailas tas testas? Bet tą vakarą viskas baigėsi laimingai (ir mums, ir jiems).

Amman'o citadelė temstant

Kitu kampu

Citadelė jau sutemus

Amman'o žiburių jūra

Na o dabar trumpa Jordanijos ekonomikos pamokėlė! Galbūt pravers keliaujantiem, o tie, kuriem ši pastraipa pasirodys nuobodi, tegul eina pasidaryt arbatos ir grįžę teskaito kitą.

• Jordanijoje visi važinėja taksi. Vietiniai dar važinėja autobusais, bet pastarieji neturi nei stotelių (pamojavus sustoja kur tik nori), nei tvarkaraščių, nei griežtų maršrutų. Taksi kilometras kainuoja apie 20 piastrų (60ct), bet kadangi atstumai Amman'e dideli (pavyzdžiui man iki centro - apie 15 km), dažnai tenka sumokėt apie 10lt už kelionę iki supermarketo/senamiesčio. Tiek pat atgal. Tad piniginė plonėja sparčiai. Norint tą spartumą sumažinti, geriausia susirasti bendrakeleivių. Autobuso "bilietas" (iš tikrųjų nėra popierinių bilietų - monetą įspraudi į delną) kainuoja 25 piastrus, bet reikia mokėt gerai veblenti arabiškai, jei nori išsiaiškinti kur vairuotojas žada važiuot. Taksistai - kaip ir visam pasauly - be sąžinės grūdo, išmelš iš lietuvio paskutinį piastrą. Pirmą kartą vienas važiuodamas sumokėjau 12lt už kelionę, vertą 3lt. Va taip vat, Kazlauskai, mokykis. Dabar gi šlumšteliu į geltoną automobilį, pasakau kelis žodžius arabiškai ir jau draugu patampu - juokiasi taksistai patenkinti, kad baltaodis moka arabiškai ir rodo savo geltonus nuo rūkymo dantis. Aš irgi patekintas dantis atkišu. O jeigu širdies savo arabų kalbos žiniom nesuminkštinu ir liepia mokėt daugiau už tai, kad, pavyzdžiui, "vėlus metas" arba "toli nuo centro važiuojam", arba "vairuotojas iš kito miesto", tai tik nusijuokiu į akis ir sakau "No tourist!". Ir suveikia dažniausiai. O jeigu nesuveikia, pasigaunu kitą taksistą, kurio širdis minkštesnė.
  
• Kadangi dirbu IT srity, negalėjau nepasidomėti interneto kainomis. Prieigą prie virtualios erdvės mano barakui teikia Umniah, viena didžiausių mobiliojo ryšio tiekėjų šalyje. Kaip man papasakojo, mokyklai davė išskirtinį pasiūlymą: 65lt/mėn už 512kb/s ir 4 GB download limitas! Ar gi ne šaunu!? O šiaip toks planas kainuoja 200lt/mėn, mokyklai su nuolaida padarė... Palyginimui Lietuvoje Skynet siūlo 10 Mb/s be jokių limitų už 50lt/mėn namų vartotojam. Welcome to Jordan!
• Būsto kainos sostinėje svyruoja nuo 350 iki 500lt per mėnesį už kambarį. O gyvenimo sąlygos gali skirtis kardinaliai. Pavyzdžiui teko sudalyvauti "Wina & cheese" vakarėlyje - 4 merginos moka po 420lt, kiekviena turi po atskirą kambarį, iš viso 3 vonios kambarius, 2 balkonus, 2 svetaines, pilnai įrengtą virtuvę, beveik naujus renesanso stiliaus baldus ir net kokia 10 paveikslų ir daug daug vietos! Baltas pavydas bambą sugraužė :D
  
• Pavalgyti Amman'o centre irgi galima už skirtingą šlamančių krūvelę. Restorane už patiekalą teks pakloti 10-15lt, tuo tarpu vietinėse "kamūrkėse" skrandį prikimšti visai neblogo maisto galima ir už 4-5lt. Visgi derėtis įmanoma ir restoranuose (labiau mažuose, kur kainos nėra fiksuotos), ateini ir sakai: "Valgysiu ana va tą žuvelioką už 4 dinarus, gerai?" Na o paskui žiūri, kaip reaguoja išsišiepęs arabas (jie visada išsišiepę) ir galvoji ar eiti tolyn ar derėtis toliau.
• Automobiliai Jordanijoje - vieni brangiausių visuose viduriniuosiuose rytuose, tik sako Sirijoj jie dar brangesni. Pavyzdžiui 1996m sena, apibraižyta, viduj apdraskyta KIA kainuoja apie 5000-6000 dinarų (15-18 tūkstančių litų). 2000m BMW - 20 000 dinarų (60 000lt). Bėda tame, kad užkelti protu nesuvokiami mokesčiai - automobilis tarkim Vokietijoj kainuoja 7 000lt, Jordanijoj primoki dar 30 000lt valstybei ir galutinė kaina gaunasi tokia, kad geriau jau važinėti taksi.
  
• Supermarketuose kainos panašios kaip Lietuvoje, tik pastebėjau, kad pieno produktai žymiai brangesni. Ir nenuostabu: juk nėra žolės - nėra ir karvių, nėra karvių - nėra ir sūrių, jogurtų, sviesto, pieno ir kefyro (iš tikrųjų išvis nėra kefyro). Visa kita - importuota, todėl ir brangiau. Supermarketuose kainos fiksuotos, užtat smulkiose parduotuvėlėse, kuriose dažnai tenka leisti dinarus galima pagudrauti. Jau išlavinau tokią taktiką - paimi šokoladuką ir sakai "40 piasters?". Tokiu atveju pardavėjas žino, kad neesi turistas, nes turistai dažniausiai klausia kainos, o tada jau gudrus arabas gali ir "1 dinar" pasakyt. O jeigu apsirinki ir skanusis šokoladukas iš tikrųjų kainuoja daugiau, tau taip ir pasako. Perkant kavą mieste išvis geriausia neklausti ir nieko nesakyti - pasiimi puoduką, padedi 25 piastrus ir nueini. Žodžiu, visur geriau ne klausti, o pirmam siūlyti savo kainą iš akies. Čia tinka mano mėgstama patarlė/priežodis: "Svarbu ne ką pasakai, o kaip pasakai".
  

Ekonomikos pamokėlės pabaiga. Padarom pertrauką!

Na na na na na.... (music).

Pertrauka baigėsi. Tęsiam.

Mokykloje vyko krepšinio turnyras "Mokytojai vs. mokiniai". Visi baisiai nekantraudami laukė finalo, sakau nueisiu ir aš pažiūrėt, kaip futbolininkai krepšinį žaidžia. Žmonių koks šimtas susirinko, pilna tribūna. Net taurę atnešė, medalius, sekretoriatas kažkoks susėdo. Jau galvoju duos garo vyrai mūrai. 10min praėjo - VISKAS! Mokytojai laimėjo 8:6? What the heck?! Eina geriau jie kamuolį paspardyt, finalas vadinasi :P Ir dar taurė gavo! Pas mus 9-okų tarpklasinės varžybos aukštesnio lygio! Brr..

Gruodžio pabaigoje - sausio pradžioje mokiniai laikė egzaminus, o Misteris Makhliuvas trynė iš pasitenkinimo rankas - ištisas dienas kartu perdieginėjom Langų operacines sistemas personaliniuose kompiuteriuose. Syki net sapnavau šį vyrutį!:( Vėl jau seniai girdėtas: "Myyyyster Armyyyynas, I am very happy to work with you (handshake)!" "I am very happy to work with you too, Mr. Makhloof... :(" Darbas nuobodokas, tad syki šis misteris nutarė mane pralinksminti (kitaip jo veiksmų paaiškinti negaliu). Skamba Makhliuvo telefonas, skamba, skamba, aš mirksiu, nieko nesakau, staiga vyrukas šoka, griebia savo nutrintą Nokia, prikiša man prie veido ir išsišiepęs sako: "Is the phone ringing Myyyyster Armyyyynas??? Yeeeesss.... Hahahaha...." Kaip jūs reaguotumėt? Dar teko kelis kartus su juo važiuoti automobiliu (baisi, purvina, apibrozdinta ir pilna visoio šlamšto Kia). Pirmą kartą ponulis matyt nutarė prieš mane pasirodyti, koks puikus automobilių žinovas yra ir kaip rūpinasi transporto priemone, tad geras 5 minutes šildė variklį, prieš važiuodamas. O lauke +15-20, saulė šviečia... Wow... Misteris Makhliuvas dar mėgsta važiuodams į kalną garsai burgzti kaip lenktyninis automobilis, o važiuodamas tiesiaja du kartus ėmė mėgdžioti indėnų karo šūkius. Ir dar vaizduodavo labai išsigandusį, kai mus lenkdavo kokia didelė "fūra" (mus lenkdavo dauguma automobilių). Kentėjau, juokiausi, verkiau... Galų gale paklausė manęs ar gali valgyti savo sausainius nuosavoje mašinoje - "No, Mr. Makhloof, you can't...". Žodžiu tikras spektaklis. Šiaip aš su juo susitvarkau, bet kai būnu alkanas, nepamiegojęs ir pavargęs tenka tvardytis :) Bet jis vistiek šaunus vyras, nepykstu labai :D

Teko susipažinti su JAV jūrų pėstininku, dirbančiu ambasadoj - jo moteris AIESEC stažuojasi. Na ir gavos taip, kad pakvietė mane ir dar porą bendrų draugų į ambasados į party (buvo poros kareivių išleistuvės, tad jūrų pėstininkai ta proga skėlė ugningas kalbas)!!! Negalėjau patikėt, kad ten vyksta tokie dalykai, kol savo akim nepamačiau. Įėjimą saugo automatais ginkluoti, neperšaunamom liemenėm vilkintys, riaušių šalmus dėvintys kareiviai, viduj tikrina kiekvieną kišenę vos ne, bet kadangi buvom su Joe - ėjom ir praėjom, net ir mobilius ir kameras prasinešėm! Kolonėlės plyšauja, DJ'ai sukasi prie pulto, lazeriai, nemokamas maistas, gėrimai - praktiškai už savikainą, kostiumuoti diplomatai tūsinasi kartu su seržantais. Ir visa tai viduriniuosiuose rytuose, JAV ambasadoj - kaip aš ten patekau? :D Na ir prie visų įspūdžių prisidėjo dar ir nemokamas taksi (vyrutis davė daugiau gražos, nei mes jam dinarų), keletas padarytų foto (pasirodo, net Joe mergina per pusę metų neturėjo ambasados vidaus nuotraukų!) bei pusvelčiui gautas kuponas gėrimams! Super duper!

Vakarėlis JAV amabasadoje.
Jūrų pėstininkų darbe būna ir traumų.

Spaudžia šaltukas, ant aikštėje spindinčiais žaisliukais išpuoštos eglės krinta minkštos snaigės, o vaikai nekantraudami laukia Kalėdų ryto... Deja, tik ne pas arabus!:D Šiųmetinės šventės - su tokiais pat "našlaičiais", homo sapiens iš Portugalijos, Kinijos, Japonijos, Olandijos, Amerikos, Vengrijos, Kenijos, Meksikos, Tuniso, Libano ir Lietuvos! Tad nenuostabu, kad ir šventinė vakarienė buvo internacionalinė. Lietuvos atstovs kepė daugybę bulvinių blynų - stebėjosi pasauliečiai, kad iš šio šakniavaisio galima ir tokį patiekalą padaryti. Ypač japonas išpūtęs akis stebėjo, kaip tarkuoju. Greit sumečiau, kad jo suši mėgstančios rankytės gali ir tarka naudotis (hehehehe). Užteko bulvių patarkuoti ir jordaniečiam ir vengrui, kuris, beje, vienintelis bent jau buvo girdėjęs apie tokius blynus. Patiko visiems, tik vieno arabo skonio receptoriai labiau matyt pratę prie hummus ir felafel...
ŠV. Kalėdas šventėm dvi dienas, pirmąją su AIESEC'eriais, antrą dieną atbildėjo mūsų jau pažįstami jūrų pėstininkai iš JAV ambasados. Man, kaip visokių šautuvėlių, bombelių ir karų mėgėjui, buvo baisiai įdomu pabendraut su linksmaisiais kapralais ir seržantais (aną sykį ilgai neužsibuvom). O buvo net ir Bagdade tarnavusių, sako moka daug ten, todėl ir veržiasi visi, nes eilinis tarnaudamas JAV teritorijoje (ne karštuose taškuose) gauna apie 25 amerikietiškus "bendžaminus", kai tuo tarpu net toks juodadarbis kaip aš, dirbantis virėju meksikietiškoj virtuvėj apie 12hr per dieną, gauna 2000 žalių per mėnesį.

Kalėdinė pušis :)

Vengras dirba, lietuvis - fotografuoja

Lietuvis kepa

Lietuvis iškepė, visi suvalgė. Lietuvis liko patenkintas.

Jūrų pėstininkams blynų nebeliko. Bet liko kaljano.

Gruodžio 30d. gavau iš namų siuntinį - laimės buvo pilnas skrandis :DD Tik kol atsiėmiau paketą Lietuviškų gėrybių sudeginau porą smegenų lastelių. Visų pirma, niekas net nepranešė į mokyklą, kad atėjo man kažkas (todėl dešros papildomai pragulėo ant lentynos 5 dienas). Nuvykus į paštą siuntinio negavau - gavau arabiškai primargintą lapuką, teko įkalbinėti angliškai nekalbantį mokyklos vairuotoją, kad mane vežtų į kitą ofisą. Pastarajame per gerą valadą teko atidaryti siuntinį ūsuotam abejingam arabui ir surinkti tris parašus iš kitų (ne ūsuotų) paštininkų. Kaip visada nepraleidau leptelėti keletą arabiškų frazių ir su jais susidraugauti.

Naujuosius po ilgų diskusijų nutarėm sutikti prie Raudonosios jūros, tad išsinuomavom mašinas (apie 60-70lt dienai) ir 4 ekipažais patraukėm per dykumas ir chaotiškus Jordanijos kelius. Vairuoju nuo 2004m. ir Lietuvoje per visus tuos metus policija buvo sustabdžius gal 2 kartus, čia gi per 2 dienas (viso nuvairavau 800km) sustabdė 7 kartus!!! Greitį viršijau tik kartą (14km/h), bet vistiek visus kartus kartojosi tas pats scenarijus: Mojuoja mojuoja policajus, pristabdau, lėtai mandagiai privažuoju, pasilenkia vyrukas, pamato, kad užsieniečių pilna mašina, veidą nušviečia šypsena nuo ausies iki ausies, sako "No problem, jela jela (važiuok važiuok)" "Ačiū ačiū, ponas policininke". Važiuojam toliau, vėl stabdo :D Buvo kelių, kur policija greitį matuoja tiesiogine to žodžio prasme kas 10 km. Bet tie greitį matuojantys policininkai neerzino taip, kaip gulintys. Dėl pastarųjų iki šiol negaliu atleisti Jordanijos infrastruktūros grietinėlei! Esu nuvairavęs tūkstančius kilometrų JAV, Europoj ir arabiškam Maroke, bet tik čia teko susidurti su gulinčiais policininkais GREITKELIUOSE! Nors dažnai būna ženklai, bet būna, kad jų ir nebūna. Ir šitie "bumpai" iš asfalto padaryti, net nenuspalvinti kokia ryškia spalva! Tad būdavo, jog juos pastebėdavau likus keliolikai metrų. O tada mano trys draugai ant galinės sėdynės sinchroniškai galvomis taukštelėdavo į stogą. Murmėjo murmėjo, bet vėliau priprato. Į Aqabos (populiarus kurortas prie Raudonosios jūros) hotelį atvykom vos 10min iki vidurnakčio, tad greit visi nutirpusiom kojom išriedėjom iš savo Nissan'ų ir Kia'ų, pokšt šampaną ir "Happy New Year" :D Tematėm kokius tris fejerverkus - vieną iš Saudo Arabijos, vieną iš Egipto/Palestinos ir vieną iš Jordanijos (tokioj vietoj buvom, kad matėsi visi šie krantai). Kitą dieną - nardymas, žuvytės, į koralus prapjautas delnas, sūraus vandens gurkšniai, alus, vėl žuvys, unguriai, ežiai ir kitokie nenusakomų formų gyviai, smėlis, saulė, +26 šilumos - sniego nė gramo. O taip norėtųsi paleisti vieną kitą gniūžtę geram draugui į makaulę, nurident jį nuo kalno! O lietuviai burba, kad šalta jiem, sniego per daug - džiaukitės! Teisingai pasakė kažkoks rimtas dėdė - tik tada supranti, ką turėjai, kai prarandi. 10 taškų jam už tai!

Pirmoji 2010-ųjų diena - saulėje ir tarp koralų

Raudonoji jūra - viena geriausių vietų pasaulyje pasinerti

Išsipalaidavę iki negalėjimo patraukėme per krūvas gulinčių policininkų atgalios. Kaip amžiną atilsį V. Kernagis pasakytų, Amman'ą pasiekėme beprotiškai fantastiška migla užklotą. 3hr nakties gerokai priklydinėję ir išmėtę draugus užmigome saldžiu 2010-ųjų miegu.