Koralai ir kupranugariai

Sveiki,

Šiame įraše pabandysiu jums perteikti bent dalį įspūdžių, kurių galva buvo tiesiog kimšte prikimšta po pirmosios kelionės Jordanijoje.

Trečiadienis, Eids (savotiškų musulmoniškų Kalėdų) išvakarės. Kartu su Lakmali sėdime prilipę prie skystųjų kristalų monitorių: Skype'as, Facebookas ir el. paštas kaista nuo žinučių - rytoj laukia kelionė į Jordanijos pietus, o dar reikia su visais suderinti paskutines detales: kur nakvosim, kaip iki stoties nusigauti, ką ir kada lankysim. Šįkart viskas sprendžiama paskutinę minutę, bet, kaip vėliau parodė laikas, kelionė nusisekė tiesiog puikiai. Patikrinu bagažą, uždarau Skype langus su paskutinėmis draugų elektroninėmis šypsenomis, "power off" ir kompiuteriui , ir man.

Ketvirtadienio rytas, makaronai iš pakelio į pilvą, kuprinė ant pečių, malonus taksistas "pagal iškvietimą" prie mokyklos vartų, autobusų stotis kažkokiam apgriuvusiam Amman'o užkampy, pirmoji mūsų bendrakeleivė - išsišiepusi taivanietė Halley. Po to - sutrikęs bilietų pardavėjas, nerandantis Lietuvos sistemoje (ir kurių galų jiems reikią žinot, kokia mano tautybė?), prirūkytas autobusas, naujas pažįstamas iš dešinės Mohamedas (faktas, kad vardų trūksta - visi jie muhamedai), 4,5hr bandant išgauti pačias keisčiausias sėdėjimo pozas ir mes jau Aqaba - mieste prie Raudonosios jūros, viename žymiausių Jordanijos kurortų. Stotyje pasitinka dar vienas išsišiepęs bendrakeleivis - japonas Toshi, Aqaba gyvenantis jau metus. Linksmas mažas žmogeliukas apgyvendino mus savo bute, už ką jam ilgai dėkojome, nes kurorte vis dar sezonas, tad nakvynė viešbutyje gerokai palengvintų ir taip neišpūstas mūsų pinigines. Paliekame bagažą (jo Lakmali turėjo beveik tiek, kiek ir pati sveria) pas robotų ir cunamių šalies atstovą ir greitai nešam muilą į miestą - laiko turim iš viso 3 dienas, o aplankyti/pamatyti/pačiupinėti/paragauti /pauostyt dar labai daug reikės.

Aqaba miestas man nuo pat pradžių labiau patiko nei Amman'as - jūrinis klimatas, daugiau žalumos, senesnė ir ne tokia moderi architektūra bei jaukumas, kurio neturi didmiesčiai, paliko smagų įspūdį. Žioplinėjame po naktines centro gatves, kol galų gale atsiduriame prie turgaus. O čia mus svetingai pasitinka už kojų pakabintos "nurengtos" avys, žolių prikimštais pilvais bei užpakaliais. Lakmali užsidengė akis, na o aš ir Halley nepraleidom progos nusipaveiksluoti. Toliau - vakarienė vietiniame restoraniūkštyje. Maistas (kaip beje ir dauguma kitų prekių) - vos ne dvigubai pigesnis negu Amman'e. Ir toks gardus pasitaikė, kad netyčia suvalgiau ne tik savo, bet ir Lakmali sumuštinį, todėl prie gardaus maisto prisidėjo dar ir gardaus juoko porcija :D Dar keli ratai centre ir patraukėme namų link pasikrauti baterijas rytojui - dienai, vertai siaubo filmo "Pjūklas".

Šauniosios atlėpausės avytės

Ledai už 45 lietuviškus centus

Sausakimšas Aqaba turgus

Kruvinasis penktadienis. Tik taip galima pavadinti pirmąją Eids šventės dieną, kurios metu visos šeimos kerta avieną. O nori avienos - reikia avies. Negyvos avies. O negyvų nepardavinėja, pardavinėja tik gyvas ir mekenančias. Atsikėlėm pramigę visa valanda, tad manėm, kad visi kailiai jau bus padžiauti - kur tau! Tepaėjom 100m, štai ir stovi avytė mašinytėj, važiuos pasivažinėti :D Ir atsitik tu man taip, kad tos šeimos galva - kirpėjas, su kuriuo vakar mieste šnekėjomės. Savaime supranta, jis mus pakvietė pasižiūrėti spektaklio, o mes savaime suprantama to tikėjomės ir nesilaužydami šokom į jo automobilį. Netoli pavažiavę sustojome prie nemažo namo, kurio vidiniame kieme ir vyko visa "ceremonija". Pačio proceso smulkiai neaprašinėsiu, nenorėdamas pakenkti gyvūnų mylėtojams. Tad trumpai drūtai - peilis po kaklu, peilis po kailiu, peilis per pilvą, kirvukas-mačetė per šonkaulius ir ryžiai su aviena per pietus. Gyvūnų mylėtojus reikėtų patikinti, kad vilnos savininkė net nesumekeno, žodžiu viskas greitai ir kokybiškai. Reikia pripažinti, kad nuotraukos atrodo gana kraupiai, bet realybėje nebuvo nei baisu, nei bjauru. Na bent jau man ir Halley - japonas vėliau sakė, kad jį gerokai supykino. Na bet juk tai dalis patirties, dėl kurios ir išvažiavau kuo toliau nuo Lietuvos - buvo tikrai verta sudalyvauti šiame makabriškame šou. Avieną, kiaulieną, jautieną kasdien valgome ir Marijos žemėje, skirtumas tik tas, jog namuose netenka kiekvieną savaitę galąsti peilių ir nuo grindų plauti kraujo.

Kažkas greitai pateks į puodą...

Čiaukšt pačiaukšt!

Tokia jordaniečių kasdienybė, kurią, matyt, retas "civilizuotas" europietis tesupras

Karštą dieną kailinių tikrai nereikia

Po rytinio avienos šou ėmėme ruoštis povandeniniam spektakliui - laukia mano išsvajotas nardymas Raudonojoje jūroje, garsėjančioje įspūdingiausiais jūrų pasaulio vaizdais mūsų planetoje. Bet iš pradžių reikėjo papusryčiauti, o tai Lakmali (ji ryte iš namų nėjo ir avyčių dar nematė) reiškė tik viena - kelionę per kraujo balų, avių kojų ir galvų pilną miestą. O ji budistė, o budistams draudžiama žudyti gyvus padarus. Tad galit įsivaizduoti kiek kelio ji ėjo užsidengusi akis... Na bet visi siaubai baubai ir mekenančios avys greit užsimiršo atvykus į paplūdimį, iš kurio turėjo prasidėti mūsų povandeninė kelionė. Abdullah - Toshi pažįstamas nardymo instruktorius - nepaprastai malonus žmogus, padares ne tik nuolaidų ir davęs kaukes su stiklais su dioptrijomis, bet ir apgaubęs dėmesiu bei šiltu bendravimu. Jis netgi galutinai įtikino Lakmali ir Halley pasinerti - o jos juk net nemoka plaukti! Ilgai nelaukę užsikrovėme ant pečių kokia 20-30kg įrangos ir nušlepsėjome į vandenį, paskui save tempdami Lakmali, kuri vos galėjo pajudėti. Vandenyje - trumpi apmokymai ir pirmyn į gelmę! Instruktorius merginas laikė už rankų, na o aš, kaip anksčiau jau nardęs, turėjau visišką laisvę. Keisčiausių formų ir spalvų koralai, žuvys, jūrų ežiai, unguriai, jūrų kopūstai ir agurkai ir kitokie nenusakomi augalai ir gyvūnai - sunku viską perteikti žodžiais! Jau vien pati atmosfera po vandeniu yra unikali, kai negirdi nieko daugiau, tik savo kvėpavimą, kylančio oro burbuliavimą bei spengimą ausyse, kai lygini slėgį ausyse. Tiesiog neįmanoma atsispirti nepavaikius smalsių žuvyčių: atrodo jau tuoj tuoj paliesi, bet staiga jos ne nuplaukia, o tiesiog teleportuojasi už gero metro. Pavydėtina reakcija, pavydėtinas greitis... Per visą povandeninę kelionę įstrigo du momentai. Pirmasis - paskendęs tankas, apaugęs koralais, pilnas keisčiausių gyvybės formų - gaila, dar negaliu įpirkti povandeninio fotoaparato. Antrasis epizodas - žuvytė, dydžio kaip pusė nykščio, beatodairiškai ginanti savo namus - polipų koloniją - ir tiesiogine to žodžio prasme bandanti įkąsti į pirštus. Su ja praleidaus kokias 10min ir tiesiog "lūžau" juoku po vandeniu - taip ji priminė mažyti aršų šunelį, skalijantį prie šeiminko kojų ir taikantį vis įkąsti :D Po ilgos kovos pasirodžiau visgi stipresnis ir įkišau pirštą į polipų koloniją, kurie tučtuojau nestipriai prisisiurbė prie odos. Dar ir dabar turiu žymes arba nuo jų, arba nuo žuvytės. Išsikapanoję į krantą nutempėme Lakmali ant suolo ir dar ilgai dalinomės įspūdžiais bei vaišinomės saldžia arbata. Viena iš mano svajonių jau įgyvendinta! Ėmiau rimtai svarstyti galimybę čia išsilaikyti Open Water Diving Sertificate - kaina apie 1000lt. Vakare sulaukėm pakvietimo į barbekiu tam pačiam nardymo centre, kurį su džiaugsmu priėmėme. Prie mūsų prisijungė dar viena AIESEC internė Nana iš Nigerijos bei keletas centro viešbutyje gyvenančių nardymo entuziastų, tad vakarienę tikrai buvo galima pavadinti tarptautine - kartu žuvį ir jautienos kepsnius kirto šri lankietė, taivanietė, japonas, prancūzė, lietuvis, nigerietė, korėjietis, turkas ir jordanietis :) Aš, žinoma, nepraleidau progos paerzinti Lakmali - beveik įtikinau, kad jautiena yra aviena, ryte dar linksmai mekenusi :D Prisinardę ir prisivalgę miegojome kaip negyvi.

Ateivis

Keturi ateiviai, pasiruošę šturmuoti povandeninį pasaulį

Jau tuoj tuoj išsipildys svajonė pasinerti į Raudonąją jūrą

Tarptautinė barbekiu vakarienė

Šeštadienis - smėlio, saulės ir kupranugarių diena! Skambutis Abdullah draugui Suleimanui į dykumą, sutarta vieta ir laikas ir mes jau taksi. Klausantis vietinės arabiškos muzikos, žiopsant į pro šalį plaukiančius vaizdus ir plepant su linksmu taksistu 1 hr prabėga kaip 5 min ir jau stoviniuojame Wadi Rum dykumos prieigose. Mūsų kompaniją pasitinka pats Suleimanas, grynakraujis beduinas, gimęs ir užaugęs dykumoje, vienoje iš daugelio stovyklų. Viena jų jam dabar ir priklauso - ten praleisime artimiausią naktį. Sušokame į atvirą džipo priekabą ir pirmyn per smėlynus! Važiuojam negreit, 50 km per valandą, bet jausmas - nerealus! Plaukai plaikstosi, buteliai vandens ridinėjasi po kojomis, daiktai šokinėja kartu su mumis - šūkčiojam tiek nuo netikėtų posūkių, tiek nuo kvapą gniaužiančių vaizdų.

Atviru džipu - per Wadi Rum dykumą

Kaip po to draugas pakomentavo - atrodo, jog atsidūrėm Marse. Aplink plyti gelsvai raudono smėlio jūra, rudai raudonos uolos, o visa tai raudona spalva dar perdažo besileidžianti saulė. Palepinę kojas šiltu smėliu, iki valios prisifotografavę (kad ir kur į kurią pusę darytum nuotrauką, vistiek įamžinsi vaizdą, vertą atvirutės), pažaidę su kupranugariais ir paklausę jų baubimo, palydėjome nuo kalno viršūnės saulę ir patraukėme į beduinų palapinę. Kelios žibalinės lempos, viduryje plevenanti ugnis, garuojanti aviena, ryžiai, padažai ir prieblandoje tyliai besišnekučiuojantys nuotykių ieškotojai iš viso pasaulio, šią naktį susirinkę į bendrą palapinę - visa tai sukūrė magišką, kažkuo klajoklių laikus primenančią atomosferą. Ispanai, olandai, britai, turkai, vokiečiai - visi broliškai siurbčiojo saldžią juodą arbatą (su velniškai skania prieskonine žolele miramia) iš didžiulio bendro metalinio virdulio, visi kalbėjo prislopintais balsais, nenorėdami trikdyti dykumos ramybės. Šįvakar visus jungė Wadi Rum smėlis, tūnantis po kilimais, uolos, prie kurių šliejosi mūsų stovykla, hienos, lankstančios kažkur naktyje ir mėnulio pilnatis, dykumos raudonį pavertusi sidarbu.

Baubiantysis baubas pasirodė labai minkštas ir švelnus

Šliumpu pumpu "takeliu"

Skrajojantis balerūnas dykumoje

O čia jau kadras iš reklaminio klipo

Flying A

Laying A

Vėjas, auksiniai saulės spinduliai ir į kūną besismelkianti dykumos ramybė

Halley vakarienės metu trumpam buvo tapusi Suleimano žmona

Pavalgę spėliojome vienas kito amžių - Suleimano nuomone man jau 37-eri :DDDD Nors ir pats nemažai apsirikau, davęs jam 33, kai tuo tarpu beduinas tebuvo 26-erių. Arba bent taip sakė. Po ilgų kalbų apie dykumos gyvenimą, pajutome jog laikas keliauti į sapnų karalystę. Bet ir čia Suleimanas mums buvo paruošęs netikėtumą: galėjome rinktis, ar miegoti palapinėje, ar po dangaus skliautu savotiškame urve. Na koks gali būti klausimas?! Aišku po žvaigždėmis! Apsikloję storomis antklodėmis susirangėme ant čiužinių, Suleimanas ir jo brolis Omaras per tą laiką net ir ugnį užkūrė. Po dar geros valandos pokalbių ir juokų pagaliau atgulėme pelnytam poilsiui. Nors naktis ir nebuvo iš šiltųjų, bet galiu prisiekti, kad išsimiegojau geriau nei bet kurią kitą naktį mokyklos barake!

Pašnekesiai po žvaigždėmis

Ryte - greiti pusryčiai ir į džipą, kurį vairuoti pasišovė Suleimano brolis. Lekiame per smėlynus, kopas, išsižioję žiūrime į "National Geographic" laidos vertus vaizdus. Juokais paprašiau, kad leistų pavairuoti džipą - leido! Dar vienas trofėjus į mano vairavimo užsienyje kolekciją! Nors pavaros vos junginėjasi, stabdžiai suveikia tik iš trečio karto, bet negi aš Vilniaus centre, kad tuo rūpinčiausi? Šmėlis kasasi, suku vairą į kairę, į dešinę, o mašina šokinėja per kupstus - gal likti uždarbiaut vairuotoju pas beduinus? Stojame tai ant kopos, tai prie natūraliai uolose susiformavusio tilto, tai prie Nabatean senovinių raižinių, tai braunamės pėsčiomis per tarpeklį, kuriuo kartais, po itin retai lyjančio lietaus, teka upė. Įspūdžių pilna galva, kamera pilna nuotraukų, abu akumuliatoriai iškrauti :) Aš nebūčiau aš, jeigu nuolat neįkiščiau nosies į kokį užkaborį, kur kitas net nepagalvotų lįsti. Šliaužti, kopti, bėgti, ropštis aukštyn, kabarotis žemyn - kas gali būti šauniau? Būtinai dar sykį grįšiu į šį nepaprastą klajoklių pasaulį!

Natūralus "tiltas"

Uolų terasomis per Wadi Rum

Į kurią pusę bepasisuktum - peizažai gražesni vienas už kitą

Lietuvis, portugalė, taivanietė ir šri lankietė viename iš Wadi Rum tarpeklių

Wadi Rum uolos pilnos netikėtų užkaborių

Beduinų transportas

Po turo dykumoje išvykstam atgal į Aqaba, o iš ten į Amman'ą. Namus namučius Jubilee pasiekiam tik po varginančių beveik 7 valandų kelionės. Šis nuotykis baigėsi, bet liūdėti tikrai neliūdžiu - dar daug liko gamtos stebuklų tiek Jordanijoje, tiek Sirijoje ar Izraelyje!

Iki pasimatymo kitame įraše, mielieji!