Musulmoniški pietūs, arabiškas teatras ir pirmas turas po Amman'ą

Salam Aleikum,

Malonu, kad skaitote ir įvertinate! Kad jums nebūtų nuobodu, stengiuosi įsivelti į kuo daugiau nuotykių :) Šį kartą noriu papasakoti apie arabišką teatrą, musulmoniškus pietus ir pirmąją išvyką į Amman'ą.

Viena iš Jubilee mokytojų, naujo namo įkurtuvių proga, pakvietė visus pietų. Nieko ypatingo nesitikėjau, todel pamačius namus ir visus valgius akys vos neiššoko ant kaktos - pasijutau kaip kokioj arabų pasakoj, sultono namuose! Užuolaidos aksominės, grindys marmurinės, vitrinose eksponuojami prabangūs papuošalai, suvenyrai, tarp svečių šmirinėja pasidabinę tarnai, o ir patys svečiai - solidūs, kostiumuoti arabai, traukiantys gardžius tabako dūmus. Pasiūlė ir man užtraukti - atsisakiau. Pasakiau, kad nerūkau cigarečių, tik šišą (kaljaną) - jiems tai labai patiko.

Šeimininkų salonas

Taigi, užkandus įvairių rūšių kepintų, sūdytų riešutų, tarnai pradėjo tempti lėkštes su mansaf - tradiciniu Jordanijos patiekalu. Kas neskaitė dienoraščio ankstesnio įrašo, paminėsiu, jog tai patiekalas iš ryžių, mėsos (šiuo atveju avienos), šiek tiek daržovių, itin specifinio skonio padažo bei skrudintų migdolų. Mansaf patiekiamas didžiulėje lėkštėje, iš kurios valgoma stovint. Valgyti pagal papročius reikia pirštais ir tik dešine ranka. Kodėl negalima valgyti (ir ne tik valgyti, bet ir daryti daugelio kitų dalykų) kaire ranka nepasakosiu, kam bus smalsu - pasidomės :) Tai štai, stebiu kaip 7 arabai kiša savo pirštus į maistą vos ne iki riešo. Į burną, į maistą, į burną, į maistą. Pasikasiau pakaušį ir pagalvojau - jau su šaukštu tikrai nevalgysiu, kuo aš prastesnis! Pasijutau kiek laukiniu, bet kadangi aplink mane dar buvo 7 tokie patys kostiumuoti laukiniai, tad nė kiek nepergyvenau ir kimšau mansaf pilna burna. Blogiausia, kad taip valgant nežinai ,kiek suvalgei, tad kimšau kol skrandis staiga nepasakė STOP. Deja, bet šeiminkas STOP tarnams nepasakė. Ir štai su siaubu matau, kaip atkeliauja trys milžiniški padėklai su tradiciniu desertu - kenefel, o iš paskos trims padėklams - kalnas vaisių!

Paskanauti teko ir agavų, ir miniatiūrinių mandarinų

Na jeigu jau valgyt, tai iki galo! Nors pilvas sako "Ne ne ne!!!", nepraleidžiu progos paragauti agavų ir minėto deserto. Kenefel pagrindą sudaro sūris, o kitų sudedamųjų dalių net ir sapne nesusapnuočiau. Na gal nebent susapnuočiau, kad traškūs, į makaronus panašūs siūlai ir buvo makaronai. Atrodo prisivalgiau visam savaitgaliui!

Pakvietimus į spektaklį suorganizavo mokykla, tad labai džiaugiausi, kad nereiks išleisti papildomos kruvelės pinigų. Pasirodo, jog Jordanijoje spektaklius rodo gana retai, o man dar ir pasisekė pakliūti į vieną iš žinomiausių teatrų, į vieną iš geriausių nacionalinių spektaklių - miuziklą apie Petra tvirtovės įsikūrimą. Apie Petra girdžiu nuo pat pirmos dienos Jordanijoje - būtinai reikės aplankyti šį pasaulio stebuklą, kuriame buvo netgi filmuojamas ir Indiana Jones'as. Spektaklio metu veikėjai bendrauja arabiškai, bet juk teatre kalbama universalia - judesio - kalba, tad suprasti, kas vyksta scenoje, nebuvo itin sunku. Tuo labiau, kad šalia sėdėjo mano ištikimi Jubilee gerbėjai ir vienas per kitą skubėjo išversti, kas ką pasakė. Teko juos maloniai nuraminti, kad bent kiek galėčiau pažiūrėti pačio spektaklio. Arabiška scena nustebino itin gražiais, spalvingais kostiumais - vėl, kaip ir per iškilmingus pietus, jaučiausi tarsi atsidūręs rytų pasakoje! Taip pat labai patiko šokiai ir muzika - gaila, kad negalėjau padaryti įrašo ir pasidalnti su jumis. Nuoširdžiai ploju aktoriams!

Spektaklio pabaiga

Savaitgalį (jis prasideda penktadienį ir baigiasi šestadienį) kartu su Lakmali ir Sobo turėjau progą pirmą kartą iš vidaus, o ne pro taksi langą, apžiūrėti Amman'ą. Sobo, bene geriausias mano draugas mokykloje, pabuvo gidu - ir tikrai nenuvylė.

Senamiestyje - klegantis chaosas, taip būdingas arabų miestams. Daugybė garsiai diskutuojančių ir gestikuliuojančių pardavėjų, nenusakomas kvapų mišinys, kartais riečiantis nosį, kartais - priverčiantis ryti seiles, keletas išsižiojusių turistų, taip nesiderinančių prie tamsiaodžių, turbanais galvas apsirišusių vietinių, hipnotizuojantys maldų garsai, sklindantys iš didžiosios mečetės, kepinanti saulė, be tvarkos besispraudžiantys vienas prie kito automobiliai, emocingai šūkaujantys jų vairuotojai ir stiklas šviežiai spaustų apelsinų bei melionų sulčių, pirktų už 3lt purviname skersgatvyje - abejoju ar daug Europos restoranų tokių galėtų pasiūlyti. Kartu su gerkle tekančiu gaivinančiu gėrimu tekėjo ir įsitikinimas, kad tikrai neprašoviau, pasirinkęs šią arabų šalį. Visa ši vaizdų, garsų, pojūčių ir kvapų simfonija yra būtent tai, dėl ko verta krautis lagaminus ir išplaukti iš patogaus ir ramaus gyvenimo uosto Lietuvoje.

Didžioji Amman'o mečetė

Apžiūrėjome daug įvairių parduotuvėlių ir buvau nustebintas gana aukšta gaminių kokybe bei žemomis kainoms. Aišku, kainos buvo žemos tik todėl, jog buvome su vietiniu. Vienoje prekyvietėje padarėme eksperimentą - iš pradžių kainos paklausiau aš, o po to - Sobo. Man būtų tekę pakloti 30lt, o Sobo - tik 15lt. Kitoje kaljanų parduotuvėje buvo labai įdomu stebėti pardavėjo "taktiką". Pasidomėjus šišų kainomis iškart supratau, kad į Lietuvą vieną tikrai parsivešiu. Aukštas, spalvingais raštais išmargintas ir krištolu (bent jau taip buvo teigiama) padabintas kaljanas kainuoja vos 60lt! Kai pasakiau, kad Lietuvoje už tokį sumokėčiau 300lt, kitų kaljanų kainos staiga paslaptingai ėmė kilti - už mažesnius ir daug prastesnius jau buvo prašoma 45-50lt ir netgi išdygo "ypatingi" krištoliniai už 200lt. Juokdarys :D Negaliu nesijuokti iš jo tokių naivių, "specialių" pasiūlymų! Vargšai nepatyrę turistai... Išvada viena - bet ką perkant, reikia pašonėj turėti vietinį derybininką.

Šišų parduotuvėje

Toliau ekskursijoje - didelis romėnu amfiteatras, talpinantis apie 12 tūkst. žmonių. Tokiose vietose mane visada apima savotiškai pagarbus ir net retkarčiais kvapą gniaužiantis jausmas - negi as tikrai sėdžiu ant tų pačių akmeninių suolų, menančių Jėzų Kristų, ant kurių sėdėjo tunikomis apsigobę ilgiausiai gyvavusios imperijos piliečiai ir šaukdami reikalavo gladiatorių mirties? Deja, nei gladiatorių, nei imperatorių pamatyti neteko, bet bent jau pavyko pažvelgti į areną romėnų akimis.

Du sėdintys taškeliai viduryje - aš ir Lakmali

Aš, Lakmali ir Sobo

Tokį vaizdą matė "pigiausiose" vietose sėdintys romėnai

Savaitgalis baigėsi, tad tenka atlaikyti vieną bangą "How are you?" prie kambario durų ir nemažesnę - Facebooke :)

Ma'asalami