Nuotykio pradžia

Pirmasis šio blog'o įrašas - apie tai kaip prasidėjo visiems jau gerai žinomas mano nuotykis Jordanijoje.

Didelę teksto dalį parašiau Kairo oro uoste - Alachas išklausė maldelę ir įtaisė vieną rozetę, kad skrydžio belaukiant 11 valandų man kompaniją palaikytų senas geras draugas Toshiba. Bet apie viską nuo pradžių. Paskutinę naktį prieš išvažiuojant dar teko su draugais simboliškai paminėt išvykimą, tad galų gale nuėjau miegot likus valandai iki išvykimo į Rygą. Atsikėlėm 5:30, o 6:30 jau snaudžiau mašinoje - miego valandų dar tikrai prireiks. Rygoj viskas praėjo be problemų, lėktuve į Stambulą dar ištaikiau 1hr nusnausti. Nusileidus Stambule iškart pasitiko malonūs oro uosto darbuotojai ryšintys marles ant veidų - kiaulių gripas apsilankė ir čia. Smagumo tik maža, kai pats be kaukės. Apspangęs ir pavargęs (nuo miegojimo lėktuve?!) laukiu dar geras 30 min eilėje prie pasų, kol paaiškėja, kad norit atsiimti bagažą ir toliau keliauti man reikia vizos! Jei būčiau tik su rankiniu iškart leistų į tranzitą ir jokių bėdų, o dabar teko 20 žalių paklot ir vėl laukt ilgoje eilėje prie pasų:(
Susirenku bagažą ir vos gyvas nušliaužiu iki artimiausios kavinės. Sūrio pyragas, stiklas ice coffee, kazkoks žurnalas ir ausyse skambantys "The Offspring" greit atstato fizines jėgas, o draugės dovanota rankų darbo atvirutė - moralines :) Visgi turkai bando mano kantrybę ir toliau. Kai, pralaukus 4hr, einu chekintis skrydžiui į Kairą, iškviečia menedžerį, ima klausinėt kur skrendu, kiek turiu pinigų grynais, kiek sąskaitoj, ar turiu darbo leidimą dirbt Amman'e. Eina jie na... Šiaip ne taip duoda boarding pass'ą, šliaužiu gera kilometrą iki gate'o skrydžiui į Kairą. Laiko dar daug, tad labai nudžiungu, kai užsimezga gyvas pokalbis su šalia sėdinčiu amerikiečiu Ben'u. Žmogus gyvena mano svajonių gyvenimą - dirba 4 mėn per metus, užsidirba ir keliauja likusį laiką po pasaulį! Sėkmės jam!

Lėktuve jau ne tik siuardesės, bet ir keleiviai užsirišę burnas baltais skuduriukais. Be to už 4 vietų nuo manęs sėdi arabas ir taip čiaudo ir šnypščia visą kelią, kad beveik jaučiu, kaip man dygsta riesta kiaulės uodegytė :( Bent tiek, kad ir šį, ir ankstesnį skrydį niekas šalia nesėdi, tad yra vietos pamiegot pačiose keisčiausiose pozose. Nusileidus Kaire pasitinka baltais chalatais vilkintys daktarėliai ir liepia surašinėt visiems keleiviams ir lėktuvo įgulai popierėlius su savo info, kur sėdėjai, iš kur skrendi - seka kaip plinta kiaulių gripas. Riestą uodegytę paslėpiau kelnėse. Visgi didžiuliai stendai oro uoste apie apsisaugojimą bei karantino centras nupurto! Turiu daug gražaus laiko, tad prasideda filmų naktis. Po Drag Me To Hell apie miega sukiai galiu pagalvot, bet vistiek numingu paryčiais ant grindų (kėdės tragiškai nepatogios) dar 3hr.

7:30 pasiimu paskutinį boarding pass'ą ir apimtas kažkokio isteriško juoko patraukiu link paskutinio lėktuvo. Visgi tiesiog jaučiu, kad negali viskas taip sklandžiai pasibaigti, todėl nelabai ir nustembu, kai, jau patogiai sėdint lėktuve, arabai praneša, jog tikrina variklį ir teks "truputį palaukti". Truputis išauga į 1,5hr, arabai nusprendžia, kad šituo paukščiu neskrisim - sukiša visus į autobusus ir nuveža atgal į terminalą. Na bet gavau nemokamo 7up skardine, todėl sėdžiu išsišiepęs :D O be to ir skrist geriau su paukščiu, kuris moka skraidyt. Galu gale po 36 valandų, praleistų 4 oro uostuose ir 4 lėktuvuose, nusileidžiu Amman'e. Jausmas nerealus!!! Pagaliau po pusės metu tikslas pasiektas! Sumoku 10 JD (33lt) už vizą ir jau traukiu link ilgo eilės prie pasų, bet staiga prišoka kažkoks darbuotojas ir sako: "Duok, as tau patikrinsiu". Na duodu, tas aki užmeta tik ir sako: "Eik, laisvas". Cool! Pasižiūriu į eilę laukiančių - vieni arabai! Gera būti baltam :)

Atvykimo salėje tenka kurį laiką palaukti, kol prisistato draugiškas AIESEC'eris ir veža mane į butą, kuriame gyvensiu porą dienų. Vieta pasirodo visai nebloga, erdvi, šeimininkas - 25-erių tunisietis Driss, jau 6 metus dirbantis AIESEC'e. Kartu gyvena dar vienas tunisietis ir amerikietis. Vakare ruošiam vakarienę - žalias viščiukų kepenis, keptas širdis, daržovių troškinį su ryžiais. Žalios kepenys atrodo egzotiškai ir visai neblogai ir būčiau aš jų prikirtęs, bet jie nusprendė, jog mano skandžiui jos netiks (bullshit!:D) ir iškepė :(


Po vakarienės (priminimas: Jordanijoj dar esu tik 3hr), jau einam į party :DDD Straight to the point, no need to wait for integrating to the country! Dana'os gimtadieny susirinko dauguma AIESEC'erių - labai šilti, linksmi, įdomūs ir šnekūs žmonės. Kiekvienas traukiam po skanų nuosavą kaljaną, alkoholio nulis, bet jaunimėlis šėlsta nesveikai :D Kai kurie jau sako "dizzy" parūkę valandą. Man tai ničnieko :D Sužinau, kad Amman'e yra apie 15 internų, kas savaitę rengiamos kažkokios atrakcijos, vakarėliai tad nuobodžiauti tikrai neteks! Tik galva dar sukasi nuo Azimų, Basheerų, Khalidų, Drissų, Isrų, Abdulų, Ahmadų vardų gausos, reiks kazkaip išmokt. Vakare - drungnas varvantis dušas ir į lovą pas tunisietį :D Naktį meldžiuosi, kad greičiau baigtų melstis arabai iš savo minaretų - kiek gi galima, mielieji :D Išsvajotos 11hr miego...

Kitą dieną Driss'as mane palieka vieną namuose. Visą dieną nekišu nosies iš namų, nes neturiu rakto, o jei ir turėčiau neičiau toli, nes miestas baisiai painus - nėra adresų ne tik, kad mieste, bet ir visoj šaly. Reikia žinot vietoves ir nupasakot visą kelią taksistui, o jie kalba daugiausiai tik arabiškai. O arabiškai aš moku tiek, kiek balerina virinti. Ir šiaip labai laiku ta "day off" pasitaikė, atgaut jėgas tikrai reikėjo. Vakare prisistato paskutinis nematytas kambariokas (vardo dar neišmokau), surukom šišą (jie taip kaljaną vadina) ir miegot. Ryt laukia persikraustymas į baraką ir susipažinimas su mokykla.