Jordanija: Iš šiaurės į pietus

Salam aleykum!

Šis įrašas pradėtas rašyti kiek anksčiau, bet užbaigiau tik visai neseniai. Šįkart - kelionė per Jordaniją su lietuviška kompanija.

Sausis... Šilta... Saulė šviečia... Bet vos tik pasirodė lietuviškas desantas - tėvai su pora draugų - kitą dieną ėmė lyti. Ir lijo su pertraukėlėmis beveik visą laiką :) Matyt, kaip ir aš tik atvykęs atvežiau lietų, taip ir jie atsitempė debesis.

Tautiečius pasitikau prie Izraelio/Jordanijos sienos, prieš tai smagiai pralėkęs per nedidelius kalnus. Pirma stotelė - Jerrash, geriausiai išsilaikęs senovės romėnų miestas už Italijos ribų. Kai kur griuvėsius net sunku pavadinti griuvėsiais - pavyzdžiui amfiteatras išsilaikęs puikiai, o žvelgiant į hipodromą, kur vykdavo dviviečių vežimų-karietų lenktynės ir kovos, rodos matai grynakraujus arabų eržilus, blizgančius šarvus, girdi kovos šūksnius ir ginklų žvangesį. Prie mūsų greit atsiranda vietinis turistų medžiotojas-atviručių pardavėjas - jau tokios geros jo atvirutės, pirkit pirkit. Bet Artūras žinojo magišką frazę "Mafi flūs" - "Neturiu pinigų". Vyručiui baisiai linksma pasirodė ir greit atstojo :) Pridarę krūvas nuotraukų įvairiose aikštėse, šventyklose, kolonadose, amfiteatruose, perėję grindiniu, senesniu už patį Jėzų ir pakutenę ilgą šimtakojį patraukėme link sostinės.

Jerrash kolonos

Geriausiai išsilaikęs romėnų miestas už Italijos ribų

Šeimyninis pasivaikščiojimas tūkstanmečius menančia gatve

Ir visai nesugriuvęs tas griuvesis

Amman'e, naujiesiems keliautojams greit įsikūrus paprastame viešbutuke, tąvakar daug nenuveikėme: išvažiavome pasižvalgyti į naktinį miestą, užkąsti arabiško maisto ir įpūsti šišos (kaljano) dūmo žymiausioje Jaffros kavinėje.

Jordanijoje buna specialių DVD specialioms operacinėms sistemoms

Kitą dieną, slidinėdami ant šlapių laiptų, greit apėjome romėniškąjį Amman'o amfiteatrą ir patraukėme link Madabos, Jordanijos mozaikų sostinės. Miestelis itin didelio įspūdžio nepaliko, neskaitant seniausio pasaulyje žemėlapio (mozaikos, išdėliotos ant vietinės šventovės grindų) bei mano ypač nesėkmingo nusileidimo ant nugaros ant vieno kabakėlio laiptų (iškart iškvietė turistų policiją, buvo gatavi vežti į ligoninę, bet apsiėjau).

Seniausias pasaulio žemėlapis - mozaika

Kita stotelė - Nebo kalnas, nuo kurio Mozė žvelgė į izraelitams pažadėtą žemę ir ant kurio paskui buvo palaidotas paties Dievo. Vairuoju vingiuotais kalnų takeliais, prieky policija velkasi, nėr kaip aplenkt, dar į kalėjimą įkiš paskui. Drąsinausi, drąsinausi - aplenkiau. Jau dabar jie paskui mane velkasi - gi neskubam, per visus langus "pleškina" fotoaparatai, sukasi kamerų juostelės, nes uolos iš tikrųjų įspūdingos - dar neteko vienoj vietoj matyti tiek įvairiausių atspalvių: ruda, geltona, žalsva, raudona, violetinė, melsva - nepagailėjo čia Dievas dažų.

Spalvų margumynas

Tik staiga kad sukauks sirenos - jau stabdo. Na sustojam tokiam kelely, kad sunkiai dvi mašinos prasilenkia. Laukiam, niekas neprieina. Na tai aš einu aiškintis, kuo čia nusidėjau. Pasirodo vyručiai sustabdė mus, nes norėjo parodyt "kaip gražu aplinkui". Ir dar "liepė" fotografuot aplink. Na stovim, fotografuojam, jie patenkinti, kad gerą darbą padarė, mes patenkinti, kad nenusidėjom niekuo. Negana dar to, tėtis juos gražiai, fotogeniškai sustatė ir visi kartu nusipaveikslavom. Va tokia vat policija pas juos.

Draugiškieji policininkai

Ant kalno atsivera šaunios panoramos, matosi net Palestina. Deja, dalį reginio sugadino ūkai ir vis dar krapnojantis lietutis, tad ilgai neužsibuvome ir per serpantinus nuvinguriavom iki Negyvosios jūros. Krantai - apaugę kietais druskos kristalais, atsilaužti praktiškai neįmanoma. Tad rinkom, čiupinėjom, laižėm visokius druskos burbuliukus, šiaip paskirus gabalėlius, mirkdėm pirštus į druskingiausią jūrą pasaulyje (ir beje žemiausią tašką mūsų planetos paviršiuje - apie 400m žemiau jūros lygio).

Druska "apaugę" Negyvosios jūros krantai

Kazlauskai pajūryje

Skaniausi pajūrio burbuliukai

Viskas viskas dekoruota druska

Teko šiek tiek nusivilti, nes visi paplūdimiai tą dieną buvo uždaryti dėl baisios liūties, praūžusios praeitą naktį. Atseit prinešė visokio brudo iš kalnų. Matyti tai matosi, kad jūra rausvai nuspalvinta, bet tiek kelio atvažiavus, paplaukiot norisi. Visgi niekas mūsų niekur neįleido, tad sustojom vienam vietinių "taške". Šiukšlės mėtosi, arabai turškiasi, tad ilgai nelaukę ir mes pliumptelėjom į keistą "nesvarumo" būseną. Nuskęsti tikrai neįmanoma, užtat prisipilti graužiančio vandens į akis ir trumpam apakti - lengviau nebūna, tad dar niekad neteko taip atsargiai maudytis :)

Negyvosios jūros džiaugsmai - vaikystės svajonė išpildyta

Vanduo išlipus - visai "nevandeniškas", greičiau kaip aliejum būtum išsitepęs :) Tai greit įšokom į netoliese esančią karštą gėlo vandens versmę (tokią karšta, kad net vietom nudegino!) ir toliau į kelią link Petros. Pakeliui dar sustojom prie Karak tvirtovės, bet ši jau buvo uždaryta, tad pasitenkinom išorinių sienų vaizdu, prisiragavom rytietiškų saldumynų ir jau vėlų vakarą pasiekėm viešbutuką prie Petros. O čia laukė siurprizas - kadangi "nesusiskambinom, ir nepatvirtinom, kad atvažiuojam" (nors rezervacija internetu jau buvo padaryta) mūsų kambarius išnuomavo kitiems :D Manęs, čia jau kurį laiką pagyvenusio ir tokių "juokų" mačiusio, tai nelabai nustebino, bet bendrakeleivius truputį šokiravo. Na bet viskas baigėsi laimingai - geraširdis arabas greit mum parūpino kitą hotelį, gavom netgi dar erdvesnius kambarius ir gerą deal'ą kelionei į Wadi Rum. Kritom po įspūdžių kupinos dienos į patalus - ryt laukė ilga, bet dar įspūdingesnė diena Petroje.

Petrą žodžiais sunku aprašyti - ją reikia pamatyti. Petra - tai ištisas nabatėjų miestas, tiesiogine to žodžio prasme išskaptuotas uolose prieš 3200 metų ir neįtikėtinai gerai išsilaikęs iki mūsų dienų, įėjęs į kinematografijos istoriją kartu su Indianu Džonsu, mėtančiu lasą ir ieškančiu paslėptų turtų bei prieš metus tapęs Transformerių kovų liudininku. Vaikščiojant po Raudonąjį miestą (dėl specifinės vietinių uolų spalvos) ir dairantis po įvairius užkaborius, uolose įrengtus būstus, šventyklas, žiopsant į didingąją iždinę ar ropščiantis į aukštai kalnuose įrengą vienuolyną nejučia nusikeli į tuos senus laikus, kai gatvėse virė rytietiškas gyvenimas, kai žmones valdė turtais aptekę karaliai, siųsdavę vienus gyventojus prieš Romos imperijos karo mašiną, kitus - į būsimų pasaulio stebuklų statybvietes. Žūdavo ir vieni, ir kiti, laikai keitėsi, romėnai pavergė nabatėjus, gimė ir buvo nukryžiuotas Jėzus, praėjo Kryžiaus karai, iširo Romos imperija, prasidėjo ir baigėsi viduramžiai, o architektūriniai stebuklai kaip stovėjo prieš tūkstančius metų, taip ir stovi. Įdomu, kiek mūsų, modernių, protingų, civilizuotų ir technologijomis apsiginklavusių žmonių, pastatai išsilaikytų? Abejoju, ar po tūkstančio metų dar stovės visi dangoraižių miškai.

Po 8 ilgų valandų tyrinėjimo, fotografavimo, žiopsojimo ir kopinėjimo patraukėme link išėjimo. Ir pačiu laiku - pradėjo rimtai lyti ir per keliolika minučių jau galėjom grožėtis kriokliais ir upėmis. Gražu tai gražu, bet personalas visus greit varė lauk, o naujų turistų, net ir su bilietais nebeįleido - pavojinga.

Įėjimas į Nabatėjų miestą - pro siaurą tarpeklį

Su lietuvaičiais prie Petros perlo - iždinės

Rodos žmonių būtų uolos išmargintos

Nabatėjų miestas

Vienas iš daugybės gyvenamųjų namų

Vienuolynas aukštai kalnuose - didžiausias Petros statinys

Raudonojo džemperio kelionės tęsiasi

Miesto panorama

Kitą rytą pajudėjome link kito, gamtos, stebuklo - Wadi Rum dykumos. Po poros valandų vairavimo jau lekiam fantastišku raudonu kraštovaizdžiu. Senutėlis Toyota džipas parpia, linksmai šokčioja per smėlynus, o mes vos spėjam fiksuot vaizdus: kupranugarė su savo mažuoju kupranugariuku, ožkytės, didžiulis medis dykumos vidury, kur net žolės kuokštą sunkiai gali rasti, tarpekliai, uolų "tiltas", kopos, senoviniai raižiniai - viskas susipina į nepakartojamą mozaiką, pagardintą raudonu smėliu ir skaisčia saule. Kaip vienas draugas išsireiškė - vaizdas kaip iš Marso. Turbūt todėl George Lucas'as šioje dykumoje ir filmavo vieną Žvaigždžių karų dalį. Apžiūrėję bemaž 11 įvairių objektų atvykome į beduinų stovyklavietę. Šiltas maistas, gardi arbata su miramia, beduinų muzika, laužas palapinėje(!) ir bendra dvasia, siejanti visus keliautojus čia ir dabar. Ilgai nevakaravome, norėjome ryte pasitikti saulėtekį. Ir atsikelti apie 5-6 ryte buvo verta. Tik dykumoj, tyrlaukiuose, gamtoj, o ne betoninių kaladėlių ir kiaurą parą burzgiančių mašinų prikimštuose miestuose galima patirti tą saulėtekio džiaugsmą, saulei besiskverbiant pro uolų viršunes, suvokti, kodėl visi: senovėje egiptiečiai, klajojantys beduinai, tie patys nabatėjai, romėnai, graikai, pagonys, musulmonai ir krikščionys taip garbino saulę, statė jai šventyklas, meldėsi ir aukojo aukas. Netgi šiek tiek gaila, kad dabar saulė daugumai iš mūsų - tik degantis dujų kamuolys, tad ką gi ten garbinti? Tikekimės pavyks grįžti į raudonąjį pasaulį dar sykį!

Ach, tie širdy glostantys peizažai

Medis. Didelis. Taškas.

Kupranugarienė su kupranugariuku

Saulė, uolos, smėlis, Žvaigždžių karai

Saulę palydint

Raudonasis džemperis raudonojoje dykumoje

Tradiciniai beduinų saulės palydėjimo šokiai. Tik nepagalvokit, kad aš rimtai

O čia jau tradicinė beduinų muzika. Šįkart rimtai

Saulėtekis dykumoje - būtina pamatyti

Po Wadi Rum nurūkome į Aqaba - visada šiltą, atsipūtusį miestą prie Raudonosios jūros. Ilgai nelaukę nėrėme į gelmes - džiaugėsi siela žuvyčių spiečiais, visų įmanomų spalvų koralais, jūrų ežiais, o sykį netgi pasisekė pavaikyti ir didelį jūrų vėžlį (va tooookio vat didumo)! Prisipliuškenę pavakarieniavome su linksmuoju mano japonu Toshi ir kitą dieną apie pietus jau buvome prie Izraelio/Jordanijos sienos. Atsisveikinome - mano kompanionai patraukė į Jeruzalę, o aš atgal į savo "gimtąjį" Amman'ą. Nors kelionė gavosi gana įtempta - važiavome, ėjome, kopėme, žiūrėjome non-stop, bet užtat pavyko apžiūrėti praktiškai visą Jordaniją! Laukiu nesulaukiu stažuotės pabaigos - tiek daug dar liko visko pamatyt!

Kita medalio pusė

Marhaba,

Šįkart nutariau aprašyti kitą Jordanijos medalio pusę - kartais juokingą, kartais liūdną, o kartais "varančią Dievą į medį". Kaip Kristina (stažuotoja iš Estijos) labai taikliai parašė savo bloge - stažuotė - kaip meilė. Iš pradžių viskas atrodo idealu, džiaugsmas liejasi per kraštus, bet praėjus keletui mėnesių visos tos mažos erzinančios detalės ima varyti iš proto.

Mokykloje Mr. Makhloofas su savo kasdieniniais darbų organizavimais mane tuoj pribaigs. Klausiate kodėl? Pateiksiu keletą smagiai liūdnų pavyzdžių, kaip vyksta IT darbai Jubilee. Jeigu kai kurios detalės jums pasirodys pernelyg techniškos, labai neteiskite :) Naujo semestro pradžioje teko perinstaliuoti visus kompiuterius (apie 60). Visų pirma, per metų metus mokykloje niekas nesugebėjo padaryti image'o ir kompiuterius klonuoti jo pagalba, tad turime su Makhloofu viską diegti kiekvienam atskirai, o tai užima be proto daug laiko. Bandžiau gauti Norton Ghost'ą, kad galėtume išganingąjį image'a pasidaryti, bet dėl įvairių priežasčių (pvz. turi jie CD, tik kadangi be dėžutės mėtosi, tai subraižytas kaip ledas po Vanago ir Drobiazko šokio) jo paleisti nepavyko. Tad sėdim, instaliuojam, CD beveik visi be užrašų, nuolat pasimeta, nuolat kažkas ateina, pasiima, atgal neatneša, nuolat kažkas (Makhloofas!) palieka CD-ROM'e. Na šiaip ne taip baigėm diegti. Po kelių dienų - jau siunčia mane į biblioteką perinstaliuoti iš naujo - pamiršo sysadminas įrašyti (būtent jis tai daro nuotoliniu būdu) antivirusinę programą, atbėgo arabiukas, įkišo savo virusuotą USB flash'iuka į kompą ir amen. O tuo metu jo draugai užkrėtė likusius 5 kompiuterius. Na ką, bėgu aš su trūkčiojančia akyte, drebančiom rankom grūdu kompaktus, perinstaliuoju, bėgu atgal, liepiu staigiai rašyt antivirusinę, jis man - "Jo jo, tuoj įrašysiu, inshallah" (inshallah - jeigu Dievas panorės). "KOKS DAR TAVO DIEVAS, SĖSK TIK RAŠYK!!!" Prie ko čia tas Alachas? Jis gi tikrai ne sysadminu dirba! Štai taip ir aš prisijungiau prie vis gausėjančio internų būrio, pavadinimu "Don't give me that innshallah!!!" Na jau galvojau bus viskas baigta, ramu. Įsivaizduokit, kokius karo šokius trypiau ir kaip mojavau Makhloofui pirštu panosėj, kai po 3 dienų mane ten vėl nusiuntė perinstaliuoti tų pačių kompiuterių, dėl tos pačios priežasties...

Mokykloje viskas tiesiog tragiškai neorganizuota. Žmonės - vis tokie pat geri, šaunūs, malonūs ir paslaugūs, bet visa ta betvarkė tiesiog varo iš proto. O Makhloofas - viso šito maskarado žvaigždė. Vyrukas tiesiog nesuvokia, ką daro kartais. Bėga, pradeda kažką dirbti, kviečiasi mane padėti, pats pabėga, kažkur kažką vėl pradeda daryti, pradeda su kažkuo kalbėtis, užmiršta vėl ką pradėjo, nebaigia, paskui neša man kokį CD, pasirodo, kad tuščią nešė... Ir daro tokias vaikiškas klaidas, kokias daryti galėtų daryti gal moksleivis, bet tik ne IT specialistas su diplomu. Žodžiu palaida bala. O dirbti su juo reikia. Ir jis galvoja, kad yra labai geras mano draugas, kad man čia labai smagu su juo darbuotis, todėl dėl kiekvieno, atsiprašant, šūdnieko man iškart skambina ir prašo "pagalbos". Pavyzdžiui kartą ėjom į kitą pastatą kartu, "kažko jam padėti". O gi, pasirodo, vyrutis nesportuoja matyt - nesugebėjo vienoj rankoj panešti projektoriaus, o kitoj - laptopo, reikėjo man padėt... Ir kas blogiausia, kad jam ir visam mokyklos kolektyvui visa ši betvarkė tiesiog baisiai patinka, tai tiesiog arabų kraujyje! Juos reiktų metams į Europą išsiųsti padirbėti, kad ir į kokią Vokietiją, suprastų, kaip reikia dirbti. Nes Makhloofo toks darbo efektyvumas, jog jeigu man suteiktų tinkamas sąlygas ir duotų atitinkamą priėjimą prie visų resursų ir netrukdytų dirbti, aš visą jo savaitės darbą nudirbčiau per dieną. Todėl Vokietija ir yra viena pirmaujančių šalių pasaulyje, o Jordanija rikiuojasi sąrašo viduryje.

Visgi, teisybės dėlei turiu pasakyti, kad keliaujant, ar tiesiog leidžiant laiką mieste, toks arabų gyvenimo būdas visai neerzina. Netgi savotiškai žavi. Ir jeigu moki tuo pasinaudoti - neretai labai pasitarnauja.

Taisyklių nepaisymas bujoja visur. Pavyzdžiui, sutarėm vieną ketvirtadienio vakarą (savaitgalio pradžia) praleisti klube. Ateinam, įėjimas - 45lt. Daugoka. Stovim, trypčiojam. Prieina apsauginis: "Verarjūfrom". "Lifjūeinyja, Meksyko..." "Aaaa.. OK. Welcome! Come in." Ir praleido nemokamai! O arabai moka visi, hehehehe :) Jau skruodžiam patenkinti. "Stop! Come back! Dress code??" "Aaaa, dresscode...? We are from Lifjūeinyja end Meksyko..." "OK, ok go..." Gera būti baltam. Išsiviepę nuo ausies iki ausies, kad taip smagiai "išdūrėm" visus sugužėjom į salę. Beje, kitai internų kompanijai, po mūsų ėjusai, taip nepavyko. Žodžiu taisyklių, net ir nerašytų nėra. Džiaugėmės tąkart labai, kad nemokėjom, nes klube sklandė tiek cigarečių dūmų kamuolių, kad nereikėjo nė tų dirbtinių. Gerklę graužė neišpasakytai, tad teko suplot 15lt už alaus bokalą, kuris labai pagelbėjo nelaimėje. Vėliau teko dar patirti įdomų "nutikimą". Prieinu prie kriauklės tualete, atsuku vandenį, jau siekiu skysto muilo, tik staiga šalia stovėjęs arabas šoko prie manęs, griebė jį man iš panosės ir pats man ant rankų užspaudė. Žiūriu aš į jį nemirksėdamas, plaunu rankas, o tas išsisiepęs rodo dantis, atseit patenkintas, kad gerai savo darbą atliko. Rankas plaunu visą amžinybę... Tik išjungiau vandenį, jis jau iš kažkur traukia keletą popierinių servetėlių ir deda man į rankas. Ir toliau savo geltonus dantis rodo. :D Beje, kitą kartą užsukus į tą patį klubą, "tuliko vyrukas" jau ir duris atidare (laimei,bent jau ne tas į kabiną...).

Dar vienas geras "Welcome to Jordan". Kažkurį vakarą užsukome į McDonald's drive-through prisikimšti "junk food'o". Spėkite, kiek žmonių reikia aptarnauti greito maisto restorano drive-through? Lietuvoje ir užsienyje rodos kokie 2. Vienas priiminėja užsakymus, kitas padavinėja maistą. Jordanijoje gi reikia 9!!! 1 krapšto nosį ir "reguliuoja" eismą įvažiuojant, 2 priiminėja užsakymus langelyje #1, dar 2 susimoki langelyje #2, dar 2 langelyje #3 rodos turėtų paduoti maistą, bet tik liepia pavažiuot toliau ir sustot, po to dar 1 atneša į mašiną maistą, o paskutinysis, 9-as, reguliuoja eismą išvažiuojant. Žodžiu, tikras O. Koršuvono spektaklis...

Prieš kurį laiką prasitęsinėjau vizą. Ir tiek smagumo apturėjau valdiškuose labirintuose, kad užteks dar ilgam... Pildant paraišką pratęsimui teko apvažiuoti tris skirtingas institucijas skirtinguose miesto galuose vien dėl to, kad niekas nežinojo ką ir kur pildyti, kam pateikti. Galų gale forma pasiekė reikiamą vyruką ir po 2 savaičių jau važiavau užsidėti antspaudo. Įdomiausia dalis buvo stebėti, kaip dirba karaliaus biurokratijos mašinos skruzdėlytės. Mano pasas keliauja iš rankų į rankas, visi būtinai pavarto, pačiupina, gerai, kad dar nepakramto. Sako: "Bauda 1 dinaras, vėluoji prasitęst." "Gerai sakau, tik dėkit štampą." "Sėsk, sėdėk, padarysim." Na, pasėdėjau, šaukia prie langelio, bauda jau 4 dinarai (matyt susivokė, kad užsienietis, galima biškuti daugiau nulupt). Moku, nesideru, visgi ne turgus. Pasas keliauja toliau. Laukiu, žiūriu kaip prie kito langelio moteriškė pinigus skaičiuoja: be jokių aparatų rankomis tūkstančius žarsto, gumą užtraukia ant krūvelės, tiesiai ant pirmo banknoto tušinuku užrašo sumą, meta į dėžutę ir toliau! Koks vokietis ar skandinavas už galvos susiimtų pamatęs... Kviečia mane prie kito langelio ir nueidamas dar pastebiu, kaip vieno vyruko pilietybės kortelę be skrupulų "krokodilu" kiaurai prisega prie kažkokio lapo... Pase įkala naują vizą - paprastą mėlyną rėmelį, kuriame tiesiog rankomis surašo informaciją. Perklausiu tris kartus, ar čia jau tikrai pratęsta ir ar tikrai 3 mėnesiams. Linkčioja išsišiepę: "Tikrai, tikrai...". Tą patį sako ir mano vertėjas Zed iš AIESEC'o, tad ant širdies jau ramu - darbas padarytas. Zed sako, kad man labai pasisekė, nes vietiniams visos procedūros biurokratijos mėsmalėje užtrunka kartais savaites. Kartais gera būti baltam.

Dar vienas įdomus pastebėjimas apie transportą ir policiją. Pastaroji užsieniečius labai myli, bet vietinius niekad nepraleidžia progos nuskalpuot - visad ras prie ko prikibt. Buvo atvejis, kai nubaudė vyruką, kuris buvo pasikabinęs kažkokią virvelė virš lango. Gi pasirodo negalima virvelių kabinti, trukdo jos vairuot! Ir šiaip visokių draudimų Jordanijoj yra: negalima mašinoje įsirengti jokios garso įrangos (leidžiama naudotis tik paprasta magnetola be jokių "tuningų"), draudžiama važinėtis motociklais. Bet pavyzdžiui saugos diržą privalo užsisegti tik vairuotojas - keleiviams nebūtina :)

Tad tiek šiam kartui, laikas lekia neišpasakytai - paskutinė darbo diena - jau po 3 savaičių!

Iki kito įrašo!

Šventės Amman'e

Kefhalak!

Kaip laikotės, lietuvaičiai, sniegu užpiltam Senajam žemyne? O pas mane saulė šviečia, žaliuot viskas pradeda. Net neįsivaizdavau, kad taip gali trūkti žalumos! Beveik 1,5 mėnesio gyvenau išdžiūvusioj, sausoj Jordanijos sostinėj, kur viskas - tiek gamta, tiek pastatai, net žmonės - buvo smėlio spalvos. Užtat kiek laimės dabar suteikia žalias žolės kuokštas mokyklos kieme!

Klusniai vykdydamas jūsų reikalavimus parašyti naują įrašą, nusprendžiau pasiaukoti dar sykį ir pakeverzoti šiek tiek apie Kalėdas su jūrų pėstininkais, Naujuosius metus tarp koralinių rifų bei apie dar kelis bereikšmius ir nuobodžius potyrius, suteikusius man krislelį laimės.

Prieš Kalėdas teko dar sykį (vos antrą) pažintiniais tikslais pasitrinti Amman'e. Visų pirma užsukome į vietinį blusų (mažmožių ir senienų, ne tų marą nešiojančių parazitų) turgų. Gyrė visi tą turgų prieš važiuojant, gyrė, "You can buy everything there!", "Very good, I like it". Na nuvažiavom ir pamatėm, kaip mano močiutė pasakytų, "Škuduryną" (su "Š" raide, ne "S"!). Na ką darysi, einam, žiūrim mes tuos "škudurus", žiūriu džinsų "šmotas" guli (čia Evaldas ir Artūras turėtų prisimint "šmoto" istoriją iš Paryžiaus), galvoju visai neblogai būtų išleist kelis dinarus. Paklausiu kainos - apie 12lt! Geros kelnės iš pažiūros, tik pasimatuot nėra kur. Prisidėjau, tinka daugmaž. Sakau - imu. Pardavėjas tik akis pavartė, pridėjo kelnes, sako "Ne, netinka, neparduosiu". Taip ir atkaro žandikaulis - kad turgaus pardavėjas sąžinės tiek turėtų?? Dievaž, iš kur?? Taip ir nušlepsėjau tolyn lyg "škuduru" per veidą trenktas.. Šlepsėjau šlepsėjau, nusibodo visi tie "Made in China" ir staiga radau vienišą pardavėją, siūlantį mažyčius Koranus su šauniais mediniais laikikliais. "How much? "2 dinars". Gerai, sakau, imu. "Are you muslim?" "Em.. No?". Tik pasipūtė vyrukas - "No muslim - no Koran!!!". Kas čia per turgus, kad nusipirkt nieko negalima...

Turgaus skanumynai

Taip nieko doro turguj ir nenusipirkęs patraukiau kartu su Lakmali, Halley ir Claudia link Amman'o citadelės griuvėsių aukščiausioje miesto kalvoje. Įsiprašėme į teritoriją, nors ir darbo valandos buvo iš esmės pasibaigusios - "Everything is flexible in Jordan". Šios frazės galią jau teko (ir dar ne kartą teks) patirti! Patamsy tarp griuvėsių purvini vaikai spardo kamuolį, mojuoja, sveikinasi, mes mojuojam atgal, kamuolio nespardom. Greitai apibėgam aptrupėjusias senienas, kurioms šiek tiek gyvybės įpučia prožektorių šviesos, pasigrožim įspūdingu vaizdu į žiburėlių jūrą, besitęsiančią iki pat horizonto - Amman'e gyvena 2,5 mln žmonių, o visi jų namai mažiukai, 2-3 aukštų, tad ir miestas plečiasi iki begalybės. Grįžtant tamsiomis, ir, anot merginų, kraupokomis gatvėmis teko pirmą kartą patirti arabų nesvetingumą - priskreto būrys mažų nenaudėlių, stumdėsi, čiupinėjo, mėtė kamuoliu, šūkavo, tampė, bet atrodo, kad jiems tai buvo baisi pramoga, ne iš blogos valios. Nežinau, gal baltų žmonių nematę. Visgi norom nenorom prisiminiau Facebook'o testą, skambantį maždaug taip: "Su kiek 9-mečių galėtum vienu metu muštis?". Gal ne toks jau ir kvailas tas testas? Bet tą vakarą viskas baigėsi laimingai (ir mums, ir jiems).

Amman'o citadelė temstant

Kitu kampu

Citadelė jau sutemus

Amman'o žiburių jūra

Na o dabar trumpa Jordanijos ekonomikos pamokėlė! Galbūt pravers keliaujantiem, o tie, kuriem ši pastraipa pasirodys nuobodi, tegul eina pasidaryt arbatos ir grįžę teskaito kitą.

• Jordanijoje visi važinėja taksi. Vietiniai dar važinėja autobusais, bet pastarieji neturi nei stotelių (pamojavus sustoja kur tik nori), nei tvarkaraščių, nei griežtų maršrutų. Taksi kilometras kainuoja apie 20 piastrų (60ct), bet kadangi atstumai Amman'e dideli (pavyzdžiui man iki centro - apie 15 km), dažnai tenka sumokėt apie 10lt už kelionę iki supermarketo/senamiesčio. Tiek pat atgal. Tad piniginė plonėja sparčiai. Norint tą spartumą sumažinti, geriausia susirasti bendrakeleivių. Autobuso "bilietas" (iš tikrųjų nėra popierinių bilietų - monetą įspraudi į delną) kainuoja 25 piastrus, bet reikia mokėt gerai veblenti arabiškai, jei nori išsiaiškinti kur vairuotojas žada važiuot. Taksistai - kaip ir visam pasauly - be sąžinės grūdo, išmelš iš lietuvio paskutinį piastrą. Pirmą kartą vienas važiuodamas sumokėjau 12lt už kelionę, vertą 3lt. Va taip vat, Kazlauskai, mokykis. Dabar gi šlumšteliu į geltoną automobilį, pasakau kelis žodžius arabiškai ir jau draugu patampu - juokiasi taksistai patenkinti, kad baltaodis moka arabiškai ir rodo savo geltonus nuo rūkymo dantis. Aš irgi patekintas dantis atkišu. O jeigu širdies savo arabų kalbos žiniom nesuminkštinu ir liepia mokėt daugiau už tai, kad, pavyzdžiui, "vėlus metas" arba "toli nuo centro važiuojam", arba "vairuotojas iš kito miesto", tai tik nusijuokiu į akis ir sakau "No tourist!". Ir suveikia dažniausiai. O jeigu nesuveikia, pasigaunu kitą taksistą, kurio širdis minkštesnė.
  
• Kadangi dirbu IT srity, negalėjau nepasidomėti interneto kainomis. Prieigą prie virtualios erdvės mano barakui teikia Umniah, viena didžiausių mobiliojo ryšio tiekėjų šalyje. Kaip man papasakojo, mokyklai davė išskirtinį pasiūlymą: 65lt/mėn už 512kb/s ir 4 GB download limitas! Ar gi ne šaunu!? O šiaip toks planas kainuoja 200lt/mėn, mokyklai su nuolaida padarė... Palyginimui Lietuvoje Skynet siūlo 10 Mb/s be jokių limitų už 50lt/mėn namų vartotojam. Welcome to Jordan!
• Būsto kainos sostinėje svyruoja nuo 350 iki 500lt per mėnesį už kambarį. O gyvenimo sąlygos gali skirtis kardinaliai. Pavyzdžiui teko sudalyvauti "Wina & cheese" vakarėlyje - 4 merginos moka po 420lt, kiekviena turi po atskirą kambarį, iš viso 3 vonios kambarius, 2 balkonus, 2 svetaines, pilnai įrengtą virtuvę, beveik naujus renesanso stiliaus baldus ir net kokia 10 paveikslų ir daug daug vietos! Baltas pavydas bambą sugraužė :D
  
• Pavalgyti Amman'o centre irgi galima už skirtingą šlamančių krūvelę. Restorane už patiekalą teks pakloti 10-15lt, tuo tarpu vietinėse "kamūrkėse" skrandį prikimšti visai neblogo maisto galima ir už 4-5lt. Visgi derėtis įmanoma ir restoranuose (labiau mažuose, kur kainos nėra fiksuotos), ateini ir sakai: "Valgysiu ana va tą žuvelioką už 4 dinarus, gerai?" Na o paskui žiūri, kaip reaguoja išsišiepęs arabas (jie visada išsišiepę) ir galvoji ar eiti tolyn ar derėtis toliau.
• Automobiliai Jordanijoje - vieni brangiausių visuose viduriniuosiuose rytuose, tik sako Sirijoj jie dar brangesni. Pavyzdžiui 1996m sena, apibraižyta, viduj apdraskyta KIA kainuoja apie 5000-6000 dinarų (15-18 tūkstančių litų). 2000m BMW - 20 000 dinarų (60 000lt). Bėda tame, kad užkelti protu nesuvokiami mokesčiai - automobilis tarkim Vokietijoj kainuoja 7 000lt, Jordanijoj primoki dar 30 000lt valstybei ir galutinė kaina gaunasi tokia, kad geriau jau važinėti taksi.
  
• Supermarketuose kainos panašios kaip Lietuvoje, tik pastebėjau, kad pieno produktai žymiai brangesni. Ir nenuostabu: juk nėra žolės - nėra ir karvių, nėra karvių - nėra ir sūrių, jogurtų, sviesto, pieno ir kefyro (iš tikrųjų išvis nėra kefyro). Visa kita - importuota, todėl ir brangiau. Supermarketuose kainos fiksuotos, užtat smulkiose parduotuvėlėse, kuriose dažnai tenka leisti dinarus galima pagudrauti. Jau išlavinau tokią taktiką - paimi šokoladuką ir sakai "40 piasters?". Tokiu atveju pardavėjas žino, kad neesi turistas, nes turistai dažniausiai klausia kainos, o tada jau gudrus arabas gali ir "1 dinar" pasakyt. O jeigu apsirinki ir skanusis šokoladukas iš tikrųjų kainuoja daugiau, tau taip ir pasako. Perkant kavą mieste išvis geriausia neklausti ir nieko nesakyti - pasiimi puoduką, padedi 25 piastrus ir nueini. Žodžiu, visur geriau ne klausti, o pirmam siūlyti savo kainą iš akies. Čia tinka mano mėgstama patarlė/priežodis: "Svarbu ne ką pasakai, o kaip pasakai".
  

Ekonomikos pamokėlės pabaiga. Padarom pertrauką!

Na na na na na.... (music).

Pertrauka baigėsi. Tęsiam.

Mokykloje vyko krepšinio turnyras "Mokytojai vs. mokiniai". Visi baisiai nekantraudami laukė finalo, sakau nueisiu ir aš pažiūrėt, kaip futbolininkai krepšinį žaidžia. Žmonių koks šimtas susirinko, pilna tribūna. Net taurę atnešė, medalius, sekretoriatas kažkoks susėdo. Jau galvoju duos garo vyrai mūrai. 10min praėjo - VISKAS! Mokytojai laimėjo 8:6? What the heck?! Eina geriau jie kamuolį paspardyt, finalas vadinasi :P Ir dar taurė gavo! Pas mus 9-okų tarpklasinės varžybos aukštesnio lygio! Brr..

Gruodžio pabaigoje - sausio pradžioje mokiniai laikė egzaminus, o Misteris Makhliuvas trynė iš pasitenkinimo rankas - ištisas dienas kartu perdieginėjom Langų operacines sistemas personaliniuose kompiuteriuose. Syki net sapnavau šį vyrutį!:( Vėl jau seniai girdėtas: "Myyyyster Armyyyynas, I am very happy to work with you (handshake)!" "I am very happy to work with you too, Mr. Makhloof... :(" Darbas nuobodokas, tad syki šis misteris nutarė mane pralinksminti (kitaip jo veiksmų paaiškinti negaliu). Skamba Makhliuvo telefonas, skamba, skamba, aš mirksiu, nieko nesakau, staiga vyrukas šoka, griebia savo nutrintą Nokia, prikiša man prie veido ir išsišiepęs sako: "Is the phone ringing Myyyyster Armyyyynas??? Yeeeesss.... Hahahaha...." Kaip jūs reaguotumėt? Dar teko kelis kartus su juo važiuoti automobiliu (baisi, purvina, apibrozdinta ir pilna visoio šlamšto Kia). Pirmą kartą ponulis matyt nutarė prieš mane pasirodyti, koks puikus automobilių žinovas yra ir kaip rūpinasi transporto priemone, tad geras 5 minutes šildė variklį, prieš važiuodamas. O lauke +15-20, saulė šviečia... Wow... Misteris Makhliuvas dar mėgsta važiuodams į kalną garsai burgzti kaip lenktyninis automobilis, o važiuodamas tiesiaja du kartus ėmė mėgdžioti indėnų karo šūkius. Ir dar vaizduodavo labai išsigandusį, kai mus lenkdavo kokia didelė "fūra" (mus lenkdavo dauguma automobilių). Kentėjau, juokiausi, verkiau... Galų gale paklausė manęs ar gali valgyti savo sausainius nuosavoje mašinoje - "No, Mr. Makhloof, you can't...". Žodžiu tikras spektaklis. Šiaip aš su juo susitvarkau, bet kai būnu alkanas, nepamiegojęs ir pavargęs tenka tvardytis :) Bet jis vistiek šaunus vyras, nepykstu labai :D

Teko susipažinti su JAV jūrų pėstininku, dirbančiu ambasadoj - jo moteris AIESEC stažuojasi. Na ir gavos taip, kad pakvietė mane ir dar porą bendrų draugų į ambasados į party (buvo poros kareivių išleistuvės, tad jūrų pėstininkai ta proga skėlė ugningas kalbas)!!! Negalėjau patikėt, kad ten vyksta tokie dalykai, kol savo akim nepamačiau. Įėjimą saugo automatais ginkluoti, neperšaunamom liemenėm vilkintys, riaušių šalmus dėvintys kareiviai, viduj tikrina kiekvieną kišenę vos ne, bet kadangi buvom su Joe - ėjom ir praėjom, net ir mobilius ir kameras prasinešėm! Kolonėlės plyšauja, DJ'ai sukasi prie pulto, lazeriai, nemokamas maistas, gėrimai - praktiškai už savikainą, kostiumuoti diplomatai tūsinasi kartu su seržantais. Ir visa tai viduriniuosiuose rytuose, JAV ambasadoj - kaip aš ten patekau? :D Na ir prie visų įspūdžių prisidėjo dar ir nemokamas taksi (vyrutis davė daugiau gražos, nei mes jam dinarų), keletas padarytų foto (pasirodo, net Joe mergina per pusę metų neturėjo ambasados vidaus nuotraukų!) bei pusvelčiui gautas kuponas gėrimams! Super duper!

Vakarėlis JAV amabasadoje.
Jūrų pėstininkų darbe būna ir traumų.

Spaudžia šaltukas, ant aikštėje spindinčiais žaisliukais išpuoštos eglės krinta minkštos snaigės, o vaikai nekantraudami laukia Kalėdų ryto... Deja, tik ne pas arabus!:D Šiųmetinės šventės - su tokiais pat "našlaičiais", homo sapiens iš Portugalijos, Kinijos, Japonijos, Olandijos, Amerikos, Vengrijos, Kenijos, Meksikos, Tuniso, Libano ir Lietuvos! Tad nenuostabu, kad ir šventinė vakarienė buvo internacionalinė. Lietuvos atstovs kepė daugybę bulvinių blynų - stebėjosi pasauliečiai, kad iš šio šakniavaisio galima ir tokį patiekalą padaryti. Ypač japonas išpūtęs akis stebėjo, kaip tarkuoju. Greit sumečiau, kad jo suši mėgstančios rankytės gali ir tarka naudotis (hehehehe). Užteko bulvių patarkuoti ir jordaniečiam ir vengrui, kuris, beje, vienintelis bent jau buvo girdėjęs apie tokius blynus. Patiko visiems, tik vieno arabo skonio receptoriai labiau matyt pratę prie hummus ir felafel...
ŠV. Kalėdas šventėm dvi dienas, pirmąją su AIESEC'eriais, antrą dieną atbildėjo mūsų jau pažįstami jūrų pėstininkai iš JAV ambasados. Man, kaip visokių šautuvėlių, bombelių ir karų mėgėjui, buvo baisiai įdomu pabendraut su linksmaisiais kapralais ir seržantais (aną sykį ilgai neužsibuvom). O buvo net ir Bagdade tarnavusių, sako moka daug ten, todėl ir veržiasi visi, nes eilinis tarnaudamas JAV teritorijoje (ne karštuose taškuose) gauna apie 25 amerikietiškus "bendžaminus", kai tuo tarpu net toks juodadarbis kaip aš, dirbantis virėju meksikietiškoj virtuvėj apie 12hr per dieną, gauna 2000 žalių per mėnesį.

Kalėdinė pušis :)

Vengras dirba, lietuvis - fotografuoja

Lietuvis kepa

Lietuvis iškepė, visi suvalgė. Lietuvis liko patenkintas.

Jūrų pėstininkams blynų nebeliko. Bet liko kaljano.

Gruodžio 30d. gavau iš namų siuntinį - laimės buvo pilnas skrandis :DD Tik kol atsiėmiau paketą Lietuviškų gėrybių sudeginau porą smegenų lastelių. Visų pirma, niekas net nepranešė į mokyklą, kad atėjo man kažkas (todėl dešros papildomai pragulėo ant lentynos 5 dienas). Nuvykus į paštą siuntinio negavau - gavau arabiškai primargintą lapuką, teko įkalbinėti angliškai nekalbantį mokyklos vairuotoją, kad mane vežtų į kitą ofisą. Pastarajame per gerą valadą teko atidaryti siuntinį ūsuotam abejingam arabui ir surinkti tris parašus iš kitų (ne ūsuotų) paštininkų. Kaip visada nepraleidau leptelėti keletą arabiškų frazių ir su jais susidraugauti.

Naujuosius po ilgų diskusijų nutarėm sutikti prie Raudonosios jūros, tad išsinuomavom mašinas (apie 60-70lt dienai) ir 4 ekipažais patraukėm per dykumas ir chaotiškus Jordanijos kelius. Vairuoju nuo 2004m. ir Lietuvoje per visus tuos metus policija buvo sustabdžius gal 2 kartus, čia gi per 2 dienas (viso nuvairavau 800km) sustabdė 7 kartus!!! Greitį viršijau tik kartą (14km/h), bet vistiek visus kartus kartojosi tas pats scenarijus: Mojuoja mojuoja policajus, pristabdau, lėtai mandagiai privažuoju, pasilenkia vyrukas, pamato, kad užsieniečių pilna mašina, veidą nušviečia šypsena nuo ausies iki ausies, sako "No problem, jela jela (važiuok važiuok)" "Ačiū ačiū, ponas policininke". Važiuojam toliau, vėl stabdo :D Buvo kelių, kur policija greitį matuoja tiesiogine to žodžio prasme kas 10 km. Bet tie greitį matuojantys policininkai neerzino taip, kaip gulintys. Dėl pastarųjų iki šiol negaliu atleisti Jordanijos infrastruktūros grietinėlei! Esu nuvairavęs tūkstančius kilometrų JAV, Europoj ir arabiškam Maroke, bet tik čia teko susidurti su gulinčiais policininkais GREITKELIUOSE! Nors dažnai būna ženklai, bet būna, kad jų ir nebūna. Ir šitie "bumpai" iš asfalto padaryti, net nenuspalvinti kokia ryškia spalva! Tad būdavo, jog juos pastebėdavau likus keliolikai metrų. O tada mano trys draugai ant galinės sėdynės sinchroniškai galvomis taukštelėdavo į stogą. Murmėjo murmėjo, bet vėliau priprato. Į Aqabos (populiarus kurortas prie Raudonosios jūros) hotelį atvykom vos 10min iki vidurnakčio, tad greit visi nutirpusiom kojom išriedėjom iš savo Nissan'ų ir Kia'ų, pokšt šampaną ir "Happy New Year" :D Tematėm kokius tris fejerverkus - vieną iš Saudo Arabijos, vieną iš Egipto/Palestinos ir vieną iš Jordanijos (tokioj vietoj buvom, kad matėsi visi šie krantai). Kitą dieną - nardymas, žuvytės, į koralus prapjautas delnas, sūraus vandens gurkšniai, alus, vėl žuvys, unguriai, ežiai ir kitokie nenusakomų formų gyviai, smėlis, saulė, +26 šilumos - sniego nė gramo. O taip norėtųsi paleisti vieną kitą gniūžtę geram draugui į makaulę, nurident jį nuo kalno! O lietuviai burba, kad šalta jiem, sniego per daug - džiaukitės! Teisingai pasakė kažkoks rimtas dėdė - tik tada supranti, ką turėjai, kai prarandi. 10 taškų jam už tai!

Pirmoji 2010-ųjų diena - saulėje ir tarp koralų

Raudonoji jūra - viena geriausių vietų pasaulyje pasinerti

Išsipalaidavę iki negalėjimo patraukėme per krūvas gulinčių policininkų atgalios. Kaip amžiną atilsį V. Kernagis pasakytų, Amman'ą pasiekėme beprotiškai fantastiška migla užklotą. 3hr nakties gerokai priklydinėję ir išmėtę draugus užmigome saldžiu 2010-ųjų miegu.