Musulmoniški pietūs, arabiškas teatras ir pirmas turas po Amman'ą

Salam Aleikum,

Malonu, kad skaitote ir įvertinate! Kad jums nebūtų nuobodu, stengiuosi įsivelti į kuo daugiau nuotykių :) Šį kartą noriu papasakoti apie arabišką teatrą, musulmoniškus pietus ir pirmąją išvyką į Amman'ą.

Viena iš Jubilee mokytojų, naujo namo įkurtuvių proga, pakvietė visus pietų. Nieko ypatingo nesitikėjau, todel pamačius namus ir visus valgius akys vos neiššoko ant kaktos - pasijutau kaip kokioj arabų pasakoj, sultono namuose! Užuolaidos aksominės, grindys marmurinės, vitrinose eksponuojami prabangūs papuošalai, suvenyrai, tarp svečių šmirinėja pasidabinę tarnai, o ir patys svečiai - solidūs, kostiumuoti arabai, traukiantys gardžius tabako dūmus. Pasiūlė ir man užtraukti - atsisakiau. Pasakiau, kad nerūkau cigarečių, tik šišą (kaljaną) - jiems tai labai patiko.

Šeimininkų salonas

Taigi, užkandus įvairių rūšių kepintų, sūdytų riešutų, tarnai pradėjo tempti lėkštes su mansaf - tradiciniu Jordanijos patiekalu. Kas neskaitė dienoraščio ankstesnio įrašo, paminėsiu, jog tai patiekalas iš ryžių, mėsos (šiuo atveju avienos), šiek tiek daržovių, itin specifinio skonio padažo bei skrudintų migdolų. Mansaf patiekiamas didžiulėje lėkštėje, iš kurios valgoma stovint. Valgyti pagal papročius reikia pirštais ir tik dešine ranka. Kodėl negalima valgyti (ir ne tik valgyti, bet ir daryti daugelio kitų dalykų) kaire ranka nepasakosiu, kam bus smalsu - pasidomės :) Tai štai, stebiu kaip 7 arabai kiša savo pirštus į maistą vos ne iki riešo. Į burną, į maistą, į burną, į maistą. Pasikasiau pakaušį ir pagalvojau - jau su šaukštu tikrai nevalgysiu, kuo aš prastesnis! Pasijutau kiek laukiniu, bet kadangi aplink mane dar buvo 7 tokie patys kostiumuoti laukiniai, tad nė kiek nepergyvenau ir kimšau mansaf pilna burna. Blogiausia, kad taip valgant nežinai ,kiek suvalgei, tad kimšau kol skrandis staiga nepasakė STOP. Deja, bet šeiminkas STOP tarnams nepasakė. Ir štai su siaubu matau, kaip atkeliauja trys milžiniški padėklai su tradiciniu desertu - kenefel, o iš paskos trims padėklams - kalnas vaisių!

Paskanauti teko ir agavų, ir miniatiūrinių mandarinų

Na jeigu jau valgyt, tai iki galo! Nors pilvas sako "Ne ne ne!!!", nepraleidžiu progos paragauti agavų ir minėto deserto. Kenefel pagrindą sudaro sūris, o kitų sudedamųjų dalių net ir sapne nesusapnuočiau. Na gal nebent susapnuočiau, kad traškūs, į makaronus panašūs siūlai ir buvo makaronai. Atrodo prisivalgiau visam savaitgaliui!

Pakvietimus į spektaklį suorganizavo mokykla, tad labai džiaugiausi, kad nereiks išleisti papildomos kruvelės pinigų. Pasirodo, jog Jordanijoje spektaklius rodo gana retai, o man dar ir pasisekė pakliūti į vieną iš žinomiausių teatrų, į vieną iš geriausių nacionalinių spektaklių - miuziklą apie Petra tvirtovės įsikūrimą. Apie Petra girdžiu nuo pat pirmos dienos Jordanijoje - būtinai reikės aplankyti šį pasaulio stebuklą, kuriame buvo netgi filmuojamas ir Indiana Jones'as. Spektaklio metu veikėjai bendrauja arabiškai, bet juk teatre kalbama universalia - judesio - kalba, tad suprasti, kas vyksta scenoje, nebuvo itin sunku. Tuo labiau, kad šalia sėdėjo mano ištikimi Jubilee gerbėjai ir vienas per kitą skubėjo išversti, kas ką pasakė. Teko juos maloniai nuraminti, kad bent kiek galėčiau pažiūrėti pačio spektaklio. Arabiška scena nustebino itin gražiais, spalvingais kostiumais - vėl, kaip ir per iškilmingus pietus, jaučiausi tarsi atsidūręs rytų pasakoje! Taip pat labai patiko šokiai ir muzika - gaila, kad negalėjau padaryti įrašo ir pasidalnti su jumis. Nuoširdžiai ploju aktoriams!

Spektaklio pabaiga

Savaitgalį (jis prasideda penktadienį ir baigiasi šestadienį) kartu su Lakmali ir Sobo turėjau progą pirmą kartą iš vidaus, o ne pro taksi langą, apžiūrėti Amman'ą. Sobo, bene geriausias mano draugas mokykloje, pabuvo gidu - ir tikrai nenuvylė.

Senamiestyje - klegantis chaosas, taip būdingas arabų miestams. Daugybė garsiai diskutuojančių ir gestikuliuojančių pardavėjų, nenusakomas kvapų mišinys, kartais riečiantis nosį, kartais - priverčiantis ryti seiles, keletas išsižiojusių turistų, taip nesiderinančių prie tamsiaodžių, turbanais galvas apsirišusių vietinių, hipnotizuojantys maldų garsai, sklindantys iš didžiosios mečetės, kepinanti saulė, be tvarkos besispraudžiantys vienas prie kito automobiliai, emocingai šūkaujantys jų vairuotojai ir stiklas šviežiai spaustų apelsinų bei melionų sulčių, pirktų už 3lt purviname skersgatvyje - abejoju ar daug Europos restoranų tokių galėtų pasiūlyti. Kartu su gerkle tekančiu gaivinančiu gėrimu tekėjo ir įsitikinimas, kad tikrai neprašoviau, pasirinkęs šią arabų šalį. Visa ši vaizdų, garsų, pojūčių ir kvapų simfonija yra būtent tai, dėl ko verta krautis lagaminus ir išplaukti iš patogaus ir ramaus gyvenimo uosto Lietuvoje.

Didžioji Amman'o mečetė

Apžiūrėjome daug įvairių parduotuvėlių ir buvau nustebintas gana aukšta gaminių kokybe bei žemomis kainoms. Aišku, kainos buvo žemos tik todėl, jog buvome su vietiniu. Vienoje prekyvietėje padarėme eksperimentą - iš pradžių kainos paklausiau aš, o po to - Sobo. Man būtų tekę pakloti 30lt, o Sobo - tik 15lt. Kitoje kaljanų parduotuvėje buvo labai įdomu stebėti pardavėjo "taktiką". Pasidomėjus šišų kainomis iškart supratau, kad į Lietuvą vieną tikrai parsivešiu. Aukštas, spalvingais raštais išmargintas ir krištolu (bent jau taip buvo teigiama) padabintas kaljanas kainuoja vos 60lt! Kai pasakiau, kad Lietuvoje už tokį sumokėčiau 300lt, kitų kaljanų kainos staiga paslaptingai ėmė kilti - už mažesnius ir daug prastesnius jau buvo prašoma 45-50lt ir netgi išdygo "ypatingi" krištoliniai už 200lt. Juokdarys :D Negaliu nesijuokti iš jo tokių naivių, "specialių" pasiūlymų! Vargšai nepatyrę turistai... Išvada viena - bet ką perkant, reikia pašonėj turėti vietinį derybininką.

Šišų parduotuvėje

Toliau ekskursijoje - didelis romėnu amfiteatras, talpinantis apie 12 tūkst. žmonių. Tokiose vietose mane visada apima savotiškai pagarbus ir net retkarčiais kvapą gniaužiantis jausmas - negi as tikrai sėdžiu ant tų pačių akmeninių suolų, menančių Jėzų Kristų, ant kurių sėdėjo tunikomis apsigobę ilgiausiai gyvavusios imperijos piliečiai ir šaukdami reikalavo gladiatorių mirties? Deja, nei gladiatorių, nei imperatorių pamatyti neteko, bet bent jau pavyko pažvelgti į areną romėnų akimis.

Du sėdintys taškeliai viduryje - aš ir Lakmali

Aš, Lakmali ir Sobo

Tokį vaizdą matė "pigiausiose" vietose sėdintys romėnai

Savaitgalis baigėsi, tad tenka atlaikyti vieną bangą "How are you?" prie kambario durų ir nemažesnę - Facebooke :)

Ma'asalami

Pirmosios dienos Jubilee mokykloje

Marhaba,

Mano naujoji bičiulė Hanin pasiima mane iš Driss buto ir lekiam į Jubilee mokyklą. Apsilankau pas direktorę Ms. Raeda (gaila, bet auskaro nešiot neteks :|), susipažįstu su tiesiogine bose Ms. Deema (tikrai linksmų plaučių moterėlė) ir mano kuratoriumi Mr. Makhlouf, kuris vedžioja po mokyklą ir jos teritoriją geras 3hr. Jausmas labai keistas, atrodo pats grįžau mokytis į mokyklą, o ne dirbti. Aplink klega Jordanijos protingiausias jaunimas - už šią mokyklą geresnė ir prestižiškesnė yra tik karališkoji, į kurią, savaime suprantama, priimami tik kilmingieji. Vėliau sužinojau, kad stojant į Jubilee mokyklą reikia išlaikyti 35 psl. egzaminą, kuriam skirta vos 3,5hr. Nėra ką ir lyginti su mūsiškiais baigiamaisiais egzaminais. Beje, populiariausia profesija yra mediko - kiekviena šeima stengiasi bent vieną iš vaikų (o jų turi tikrai pakankamai) padaryti daktaru.

Jubilee mokykla

Mr. Arminas ir Ms. Deema darbo vietoje

Mr. Arminas darbo vietoje

Po nesibaigiančių vaikštynių po nesibaigiančius kabinetus, klases, kompleksus (mokykla tikrai didžiulė, lyginant su mūsiškėmis) su savo naujuoju draugu Makhlouf patraukėme į barako kambarį, kuris šiek tiek nuvylė. Visos spintos/spintelės neišvalytos, lovos ir kiti baldai toli gražu ne pirmos jaunystės, šviesa vos užsidega, neveikia nė viena rozetė (tiksliau neįmanoma įkišti į jas kištukų!), interneto nėra. Ta patį vakarą išsimaudęs duše supratau, kad per artimiausius 6 mėn gerai užsigrūdinsiu - vanduo drungnas. Skalbimo mašiną bijau net ir jungti. Naktį lova girgžda nuo kiekvieno krustelėjimo. Na, bet kadangi esu jau nemažai pasaulio išmaišęs ir miegojęs oro uostuose, šlapiose palapinėse, dykumose ar 3 kv. m. su dar dviem draugais ir katinu ant galvos, tai pasiguodžiau, kad būna ir blogiau :) Gyvenu vienas, vietos turiu per akis, tad išdėliojau visus daiktus kaip įmanoma plačiau, kad būtų jaukiau. Kitas šaunus dalykas, jog praktiškai turiu nuosavą dušą, kriauklę, tualetą. Nors jis teoriškai yra bendras visam aukštui, bet kaimynai naudojasi kitu kambarėliu, kuris jiems daug arčiau. Taip pat gerai, jog kambarys toli nuo kaimynų - nei aš jiems trukdysiu, nei jie man.

Saulėlydis Jubilee teritorijoje

Iš pat kitos dienos ryto nusprendžiau visą šią apverktiną padėtį taisyti. Greit iš Felah - bauginančios išvaizdos, storo balso, bet nepaprastai šiltos širdies ir stipraus delno barako prievaizdo - išsiprašiau pakabų, minkštą krėslą (tiksliau metalinį rėmą su storu ir minkštu sluoksniu sėdėjimui), stovą drabužiams kabinti, prailgintuvą su 6 veikiančiom rozetėm ir interneto kabelį - viena laimingiausių mano gyvenimo dienų :DDD Misteris Felah'as kitą dieną dar įrengė ir užraktą spintoje, kur slėpsiu visus turtus.

Namai namučiai

Vakare kartu su Lakmali (mergina is Šri Lankos, taip pat besistažuojančia per AIESEC) ir Hanin važiuojam apsipirkti. Supermarkete kainos panašios kaip ir Lietuvoj - už maždaug 70lt nusipirkau tiek, kad vos panešiau :D Suradau ištisą lentyną alaus!!! Visas alus - be laipsnių :(( Pasitenkinau vienu simboliniu buteliuku, kurį dabar labai "čėdinu". Kita vertus, barake - jokio alkoholio, jokiu cigarečių. Griežtai. Tuo tarpu pas vizirį poną Felah kamabaryje kvėpuot neįmanoma nuo cigarečių kvapo :) Tempiant visą turtą į kambarį vienas mokinys pasakė tikrą tiesą - "You're becoming a dormant" - tampu barakiniu :D

Mokykloje pagrindinis žmogus, su kuriuo turiu daugiausia reikalų - Makhlouf. Tiksliau Mr. Makhlouf. Nes ir aš esu ne Arminas, o Mr. Arminas. Taigi, ponas Makliufas angliškai moka tiek, kiek penktokas Lietuvoje, bet labai nori išmokti, tad aš "jį mokysiu anglų, o jis mane arabų kalbos". Tik nežinau, kokia kalba jis mane tos arabų mokys, gal lietuvių? Bet kokiu atveju, yra dar apie 10 žmonių, pasiruošusių mane mokyti, tad labai dėl to nepergyvenu :) Pono Makliufo vardas irgi labai įdomus. Kartą, neteisingai jį ištaręs, pavadinau savo draugą kopūstu :D Vėliau sužinojau, kad kita nedidelė tarimo variacija paverstu jį ponu Akluoju. Tad dabar kartais nepiktai jį prie Hanin vadinu "Mr. Blind Cabbage". Teatleidžia man Alachas. Ponas Makliufas yra techninio aptarnavimo specialistas, klaviatūra rašo tokiu greičiu, kaip aš viena ranka, copy-paste atlieka iš iššokančio meniu ir šiaip kartais nesupranta, kas vyksta. Bet aš ant jo dėl to nepykstu, nes ponas Makliufas mėgsta dažnai su manim sukirsti rankomis, sakyti "Yeeeeeeess......", "I'm very happy to work with you, Mr. Arminas", "Mr. Arminas, you are not like this [iškelia nykštį], you are like this [iskelia abu nykščius]" (graužiu nagus, kad negaliu perteikti akcento!), keisti kabelių jungtis ir šiaip iš tiesų yra labai draugiškas ir supratingas vyrukas. Visgi pačią nemirtingiausią savo frazę jis ištarė pirmą dieną, apžiūrinėjant baseiną. Šalimais stovėjo kažkoks vyrukas ir ponas Makliufas jį man maloniai pristatė (kalba netaisyta): "This Sami. He rescue you from pool" Išgelbės mane nuo baseino :DDD Mano veide švietė nuoširdi šypsena, dalinanti veidą į dvi dalis...

Misteris Abdulah, Misteris Makhlouf ir Misteris Arminas

Misteris Ziad, Misteris Abdulah ir Misteris Arminas

Kitas, man asmeniškai svarbus asmuo - Šri Lankienė Lakmali. Labai šilta, draugiška ir įdomi mergina, kaip jau minėjau, besistažuojanti Jubilee mokykloje. Dirba ji kalbų departamente (aš, beje, - kompiuterių, kaip ir priklauso), dėsto anglų kalbą. Be jos tikrai būtų daug sunkiau morališkai, nes ji, kaip ir aš, dar naujokė arabų pasaulyje ir yra artimesnė siela, negu vietiniai, nors pastaraisiais irgi nesiskundžiu. Su Laklami kasdien dalinamės įgauta patirtimi ir įspūdžiais, patirtais per dieną. Smagu būna, kai susirenkam aš, Razan (viena iš mokinių, jau spėjusių tapti gera mūsų drauge) ir Lakmali, ir pradeda krikščionis, budistė ir musulmonė dalintis gyvenimiška patirtimi :D

Unknown, Razan, Nos, Arminas, Lakmali, Esraa, Unknown

Maistas mokykloje paprastas, bet visai skanus, nors kartais ne tik pavadinimo nežinau patiekalo, bet nežinau net iš ko pagamintas jis. Laimei, kartais būna ir pažįstamų produktų - ryžių, vištienos, Maximoje matytų daržovių :) Bet iš tikrųjų smagu kasdien vis kažko naujo paragauti. Ir dar smagiau, kad nereikia rūpintis produktų pirkimu, jų pargabenimu ir ruošimu - visada gaunu gana subalansuotą maistą: patiekiama mėsos, įvairių rūšių duonos, daržovių, vaisių, sulčių, arbatos, kavos, netgi desertas būna kartą per dieną. Jau teko paragauti ir tradicinio Jordanijos patiekalo - mansaf - ryžių su mėsa/vištiena, užpiltų nenusakomo skonio padažu ir patiektų ant lietinio blyno :)

Jubilee valgykla

Jubilee holas

Šio įrašo pabaigai palikau desertą - Jubilee mokinius. Visi, kas mane kiek geriau pažįsta, žino, jog mėgstu "ekstryma". Į šį žodį įeina ne tik fizinis aktyvumas, bet ir požiūris į gyvenimą, nuotykių troškimas ir iššūkių, nekasdieniškų situacijų, naujų žmonių ir kultūrų ieškojimas, pažinimas. Tai, ką patyriau pirmosiomis dienomis mokykloje, buvo kažkas ypatingo. Pirmoji susidomėjimo manimi banga nuvilnijo pačią pirmą dieną valgykloje - vaikai mane tiesiog suvalgė pietums: iš kur esi, koks tavo vardas, kiek tau metų, kur yra Lietuva, kokia kalba kalbat Lietuvoje, kokia tavo religija, ar tu mus mokysi, kaip tau patinka Jordanija, ar patinka Amman'as, ką manai apie Jubilee mokyklą, ar ilgai būsi Jordanijoje - tai tik dalis klausimų, kuriais jie mane apipylė!!! Ir kiekvienas nori viską sužinoti pirmas, ir kiekvienas klausia iš karto kelių kausimų, bet visi šypsosi, visi tokie patenkinti, kad su jais bendrauju, kad tiesiog neįmanoma jų ignoruoti. Tiesiog sunku perteikti, tą jausmą žodžiais... Pietus valgiau kokia 1,5hr. Ir tai buvo tik pradžia! Mokykloje jaučiuosi lyg žvaigždė - visi iki vieno mane pažįsta, visi sveikinasi, visi šypsosi, moja ir kalbina. Daugelis per dieną sveikinasi net ne vieną ir ne du kartus - nesvarbu, kad ką tik pasilabinom, bet už 10 min jie vėl: "Hello, Armyynas", "Hi, how are you?", "Hi, welcome to Jordan!", "Hello, good morning, how are you?". Būna, kad kelionė iki kito kabineto užtrunka ir 30 min arba daugiau. Iš tikrųjų mano "veikla" dabar ir susideda iš kalbėjimo:D Kalbu kokias 8hr iš tų, 10hr, kurias būnu mokykloje! Bet viso šio spektaklio epogėjus buvo, kai dalyvavau vienoje laisvoje pamokoje, per kurią Ms. Deema mane pristatė mokiniams ir leido pabendraut, paklausinėti manęs apie Lietuvą. Dabar jau tikrai pasijutau žvaigžde, apsupta gerbėjų - kalbu su vienu, tuo pačiu metu sveikinuosi su antru, trečiam duodu e-meilą, ketvirtam tuo pat metu rašau vardą ir pavardę, kad galėtų susirasti mane Facebooke, penktam atsakinėju į klausimą apie Lietuvą, fotografuojuosi su šeštu, o po to blyksi fotoaparatas dar ir dar sykį, tai su vienu, tai su kitu. Ir tuo pačiu metu bandau įsiminti tuziną arabiškų vardų! Ir taip ištisą pamoką! Turbūt nuostabiausias beprotnamis, kokiame teko dalyvauti!

Laisvoji pamoka

Bet šio epogėjaus epogėjus buvo, kai viena mergina "išdavė man paslaptį ir liepė niekam nesakyti", kad aš "very handsome", ir kad jos draugės labai nori su manim pabendrauti ir nusifotografuoti. Ir visa tai vos antrą dieną mokykloje! Bet skųstis tokiu dėmesiu tikrai negaliu. Mokiniai (personalas, beje, taip pat) tikrai mandagūs, įdomūs, nuoširdus, visad šypsosi, mojuoja, labinasi, kviečia kažką veikti. O kai dar pasako "Jubilee schools loves you" arba "I don't want teacher to help me, I want you to help me", tiesiog negali ir tu jų nemylėti... Man ši mokykla kolkas yra maloniausia ir nuoširdžiausia vieta žemėje, kiek tik yra tekę keliauti 20-yje šalių!

Salam aleikum!

Linkėjimus arabams siųsti:

Arminas Kazlauskas
P.O.Box: 830578
Amman 11183 Jordan